Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
| (nerodoma 13 tarpinių versijų, sukurtų 2 naudotojų) | |||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
[[Vaizdas:Siodla 17 wiek husarz front-lewa.jpg|miniatiūra|Vėlyvojo petihoro šarvai]] |
|||
[[Vaizdas:Eunectes murinus 63034966.jpg|thumb|Šiaurinė žalioji anakonda [[Ekvadoras|Ekvadoro]] [[Sukumbijoso provincija|Sukumbijoso provincijos]] šiaurryčiuose]] |
|||
'''Petihorai''' ({{La|pientho-horcensis}}, {{pl|petyhorcy}}) – išimtinai [[Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės]] [[XVII amžius|XVII]]–[[XVIII amžius|XVIII]] a. reguliariosios vidutiniškai šarvuotos lengvosios [[Kavalerija|kavalerijos]] rūšis. Petihorai laikomi lietuvišku lenkiškosios šarvuotosios kavalerijos ({{pl|Towarzysz pancerny}}) atitikmeniu. Pagal pajėgumą ir atlyginimo dydį, petihorai – tarpinis tipas tarp [[Sparnuotieji husarai|sparnuotųjų husarų]] ir šarvuotosios kavalerijos. Petohorai buvo organizuoti į [[Vėliava (LDK kariuomenės dalis)|vėliavas]]. |
|||
'''Šiaurinė žalioji anakonda''' (''Eunectes akayima'') – [[Žvynaropliai|žvynaroplių]] (''Squamata'') būrio, [[Smaugliniai|smauglinių]] (''Boidae'') šeimos [[Vandeninės gyvatės|vandeninių gyvačių]] [[rūšis]]. Kaip ir visos smauglinių (''Boidae'') šeimos rūšys, šios [[gyvatės]] nenuodingos. Kadangi ši rūšis ir kitos anakondos yra didžiulės, galingos plėšrūnės, yra tik viena iš priežasčių, kad šie gyvūnai nėra išsamiai ištirti. |
|||
Petihorų dalinių kilmė siejama su [[Čerkesija|Čerkesijos]] atvykusiais [[ietis|ietimis]] ginkluotų karių daliniais, tačiau kaip pajėgų rūšis jie išsivystė [[XVI amžius|XVI]] amžiaus pabaigoje iš [[Husarai|husarus]] saugojusių raitųjų [[Šaudymas|šaulių]]. Petihorų daliniai buvo daugiausiai formuojami iš LDK bajorijos ir [[Totoriai|totorių]] ar [[Karaimai|karaimų]]. Verbavimas į petihorų dalinius vyko savanorišku pagrindu, dažniausiai per draugystės ryšius. |
|||
Tarptautinė [[Herpetologija|herpetologų]] komanda, vadovaujama [[New Mexico Highlands University|Naujosios Meksikos aukštumų]] ir [[University of Queensland|Kvynslando]] universitetų mokslininkų, aprašė naują mįslingą anakondos rūšį iš tolimosios Amazonės. Naujoji rūšis buvo pavadinta ''Eunectes akayima'' 2024 m., nustačius, kad ji [[Genetika|genetiškai]] skiriasi nuo panašiai atrodančios [[Eunectes murinus|pietinės žaliosios anakondos]] (''Eunectes murinus''). |
|||
Po 1670 m. petihorai buvo dažniausiai pasitaikęs Lietuvos kavalerijos dalinio tipas (1673 m. jie sudarė daugiau nei pusę LDK kariuomenės), antras po husarų Abiejų Tautų Respublikos karinio dalinio tipas. Skirtingai nei LDK, Lenkijoje petihorai nebuvo oficialios kariuomenės daliniais, tačiau buvo plačiai naudojami kaip privačių karinių pajėgų dalis. |
|||
Tyrimo pagrindinis autorius profesorius Chesusas Rivasas (''Jesus Rivas''), 32 metus tyrinėjantis anakondas, paaiškino, kad prieš 15 metų jis pirmą kartą suprato, jog egzistuoja daugiau nei viena žaliųjų anakondų rūšis. Kartu su žmona, daktare Sara Korei-Rivas (''Sarah Corey-Rivas''), jie pradėjo analizuoti mėginius ir ieškoti genetinių skirtumų. Tačiau jų išvados paskelbtos tik dabar, tai yra 2024 m. pradž. Chesusas Rivasas sakė:<br /> „Kartu su Sara pradėjome dirbti 2007 m., kai pirmą kartą pastebėjome didelį genetinį skirtumą tarp Venesuelos mėginių ir kai kurių mėginių iš [[Peru]]. Tada pradėjome rinkti mėginius ir bendradarbius visoje Pietų Amerikoje ir už jos ribų, kad sudarytume mėginių mozaiką, kuri leido mums atlikti šį tyrimą. Dirbau įvairiose šalyse su įvairiais kolegomis, kad surinktume mėginius, o Sara atliko didžiąją dalį sunkiųjų darbų – genų sekoskaitą ir atliko filogenetinę analizę.“ |
|||
Petihorų paskirtis buvo išnaudoti sparnuotųjų husarų pasiektą priešininko rikiuotės pralaužą ir užbaigti priešininko pajėgų naikinimą už pralaužtų pirmųjų rikiuotės eilių, taip pat atakuoti priešininko flangus. Nors sparnuotųjų husarų daliniai buvo laikoma prestižiškesniais, petihorai taip pat buvo aukštai vertinami, jų vėliavos [[Rotmistras|rotmistrais]] dažnai buvo aukšto rango pareigūnai. |
|||
| ⚫ | |||
Petihorų daliniai pasižymėjo karuose su [[Dancigas|Dancigu]] ir Maskvos caryste, taip pat [[Chotyno mūšis (1673)|Chotyno mūšyje]], [[Žuravno mūšis|stovyklos prie Žuravno gynyboje]] ir [[Vainilovo mūšis|Vainilovo mūšyje]]. |
|||
Vienas žymiausių petihorų vadų – [[Steponas Batoras|Stepono Batoro]] karuose pasižymėjęs vadas (''chvorugv'') Temriukas Šimkovičius (''Temruk Onychowicz Szymkowicz''). Pats Temrukas [[Žygimantas Augustas|Žygimanto Augusto]] laikų kariuomenės sąrašuose įrašytas kaip [[kapitonas]], tačiau nežinoma, kokiai vėliavai jis tuomet vadovavo. Kapitonai Temrukas ir Halibekas (dažnai pasitaikantys [[čerkesai|čerkesų]] vardai) taip pat yra užfiksuoti [[Janas Zamoiskis|Jano Zamoiskio]] susirašinėjimuose ir [[1580 m.|1580]]–[[1582 m.|1582]] m. įsakymų archyve. [[1605 m.|1605]] m. [[Salaspilio mūšis|Salaspilio mūšyje]] dalyvavo kapitono Zacharijaus (lenk. ''Zachariasz'') vadovaujama petihorų šimtinė, o dar po penkerių metų [[Klušino mūšis|Klušino mūšyje]] dalyvavo kita, Stanislovo Chavilbogo (lenk. ''Stanislaw Chwalibog'') vadovaujama petihorų šimtinė. |
|||
| ⚫ | |||
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude> |
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude> |
||
08:42, 22 gegužės 2024 versija
Petihorai (lot. pientho-horcensis, lenk. petyhorcy) – išimtinai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės XVII–XVIII a. reguliariosios vidutiniškai šarvuotos lengvosios kavalerijos rūšis. Petihorai laikomi lietuvišku lenkiškosios šarvuotosios kavalerijos (lenk. Towarzysz pancerny) atitikmeniu. Pagal pajėgumą ir atlyginimo dydį, petihorai – tarpinis tipas tarp sparnuotųjų husarų ir šarvuotosios kavalerijos. Petohorai buvo organizuoti į vėliavas.
Petihorų dalinių kilmė siejama su Čerkesijos atvykusiais ietimis ginkluotų karių daliniais, tačiau kaip pajėgų rūšis jie išsivystė XVI amžiaus pabaigoje iš husarus saugojusių raitųjų šaulių. Petihorų daliniai buvo daugiausiai formuojami iš LDK bajorijos ir totorių ar karaimų. Verbavimas į petihorų dalinius vyko savanorišku pagrindu, dažniausiai per draugystės ryšius.
Po 1670 m. petihorai buvo dažniausiai pasitaikęs Lietuvos kavalerijos dalinio tipas (1673 m. jie sudarė daugiau nei pusę LDK kariuomenės), antras po husarų Abiejų Tautų Respublikos karinio dalinio tipas. Skirtingai nei LDK, Lenkijoje petihorai nebuvo oficialios kariuomenės daliniais, tačiau buvo plačiai naudojami kaip privačių karinių pajėgų dalis.
Petihorų paskirtis buvo išnaudoti sparnuotųjų husarų pasiektą priešininko rikiuotės pralaužą ir užbaigti priešininko pajėgų naikinimą už pralaužtų pirmųjų rikiuotės eilių, taip pat atakuoti priešininko flangus. Nors sparnuotųjų husarų daliniai buvo laikoma prestižiškesniais, petihorai taip pat buvo aukštai vertinami, jų vėliavos rotmistrais dažnai buvo aukšto rango pareigūnai.
Petihorų daliniai pasižymėjo karuose su Dancigu ir Maskvos caryste, taip pat Chotyno mūšyje, stovyklos prie Žuravno gynyboje ir Vainilovo mūšyje.
Vienas žymiausių petihorų vadų – Stepono Batoro karuose pasižymėjęs vadas (chvorugv) Temriukas Šimkovičius (Temruk Onychowicz Szymkowicz). Pats Temrukas Žygimanto Augusto laikų kariuomenės sąrašuose įrašytas kaip kapitonas, tačiau nežinoma, kokiai vėliavai jis tuomet vadovavo. Kapitonai Temrukas ir Halibekas (dažnai pasitaikantys čerkesų vardai) taip pat yra užfiksuoti Jano Zamoiskio susirašinėjimuose ir 1580–1582 m. įsakymų archyve. 1605 m. Salaspilio mūšyje dalyvavo kapitono Zacharijaus (lenk. Zachariasz) vadovaujama petihorų šimtinė, o dar po penkerių metų Klušino mūšyje dalyvavo kita, Stanislovo Chavilbogo (lenk. Stanislaw Chwalibog) vadovaujama petihorų šimtinė.