Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
| (nerodomos 8 tarpinės versijos, sukurtos to paties naudotojo) | |||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
[[Vaizdas:Siodla 17 wiek husarz front-lewa.jpg|miniatiūra|Vėlyvojo petihoro šarvai]] |
|||
[[Vaizdas:Epstein Barr Virus virions EM 10.1371 journal.pbio.0030430.g001-L.JPG|thumb|Dviejų Epstein–Barr virionų (virusinių dalelių) elektroninė mikrografija, kurioje matyti apvalios [[Kapsidė|kapsidės]], apsuptos membranos apvalkalo]] |
|||
'''Petihorai''' ({{La|pientho-horcensis}}, {{pl|petyhorcy}}) – išimtinai [[Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės]] [[XVII amžius|XVII]]–[[XVIII amžius|XVIII]] a. reguliariosios vidutiniškai šarvuotos lengvosios [[Kavalerija|kavalerijos]] rūšis. Petihorai laikomi lietuvišku lenkiškosios šarvuotosios kavalerijos ({{pl|Towarzysz pancerny}}) atitikmeniu. Pagal pajėgumą ir atlyginimo dydį, petihorai – tarpinis tipas tarp [[Sparnuotieji husarai|sparnuotųjų husarų]] ir šarvuotosios kavalerijos. Petohorai buvo organizuoti į [[Vėliava (LDK kariuomenės dalis)|vėliavas]]. |
|||
'''Epšteino–Bar virusas''' ('''EBV''') – vienas iš devynių žinomų [[Žmogaus herpes virusai|žmogaus herpeso viruso]] tipų bei vienas iš labiausiai paplitusių žmonių virusų. EBV yra dvivijės [[DNR]] [[virusas]]. Epstein-Barr virusas yra pirmasis nustatytas [[Onkogenai|onkogeninis]] virusas, sukeliantis nuolatinę žmogaus [[Infekcija|infekciją]]. EBV sukelia [[Infekcinė mononukleozė|infekcinę mononukleozę]] ir taip pat yra glaudžiai susijęs su daugeliu piktybinių ligų. Įvairios [[Vakcina|vakcinos]] formos buvo išbandytos gyvūnuose bei keliuose [[Klinikinis tyrimas|klinikiniuose tyrimuose]] su žmonėmis, tačiau nesėkmingai. Šiuo metu nėra patvirtintos vakcinos nuo EBV. |
|||
Petihorų dalinių kilmė siejama su [[Čerkesija|Čerkesijos]] atvykusiais [[ietis|ietimis]] ginkluotų karių daliniais, tačiau kaip pajėgų rūšis jie išsivystė [[XVI amžius|XVI]] amžiaus pabaigoje iš [[Husarai|husarus]] saugojusių raitųjų [[Šaudymas|šaulių]]. Petihorų daliniai buvo daugiausiai formuojami iš LDK bajorijos ir [[Totoriai|totorių]] ar [[Karaimai|karaimų]]. Verbavimas į petihorų dalinius vyko savanorišku pagrindu, dažniausiai per draugystės ryšius. |
|||
Pagrindinis EBV plitimo būdas yra per [[Seilės|seiles]], tačiau įmanomas ir per lytinių organų sekretą. Absoliuti dauguma žmonių užsikrečia EBV ir įgyja ilgalaikį (adaptyvų) [[Imuninė sistema|imunitetą]]. JAV maždaug pusė visų penkerių metų vaikų ir apie 90% suaugusiųjų turi buvusio užsikrėtimo požymių. Kūdikiai tampa pažeidžiami ir gali užsikrėsti EBV kai tik išnyksta motinos [[Antikūnas|antikūnų]] apsauga. Daugelis vaikų ir kitų užsikrėtusių EBV neturi jokių simptomų arba simptomai nesiskiria nuo kitų lengvų, trumpalaikių vaikystės ligų. Kai infekcija įvyksta [[Paauglystė|paauglystėje]] ar vėlesniame amžiuje, EBV 35–50% atvejų sukelia infekcinę mononukleozę. EBV yra paplitęs visame pasaulyje ir manoma, kad maždaug 90–95% pasaulio žmonių užsikrėtę šiuo virusu. |
|||
Po 1670 m. petihorai buvo dažniausiai pasitaikęs Lietuvos kavalerijos dalinio tipas (1673 m. jie sudarė daugiau nei pusę LDK kariuomenės), antras po husarų Abiejų Tautų Respublikos karinio dalinio tipas. Skirtingai nei LDK, Lenkijoje petihorai nebuvo oficialios kariuomenės daliniais, tačiau buvo plačiai naudojami kaip privačių karinių pajėgų dalis. |
|||
| ⚫ | |||
Petihorų paskirtis buvo išnaudoti sparnuotųjų husarų pasiektą priešininko rikiuotės pralaužą ir užbaigti priešininko pajėgų naikinimą už pralaužtų pirmųjų rikiuotės eilių, taip pat atakuoti priešininko flangus. Nors sparnuotųjų husarų daliniai buvo laikoma prestižiškesniais, petihorai taip pat buvo aukštai vertinami, jų vėliavos [[Rotmistras|rotmistrais]] dažnai buvo aukšto rango pareigūnai. |
|||
Petihorų daliniai pasižymėjo karuose su [[Dancigas|Dancigu]] ir Maskvos caryste, taip pat [[Chotyno mūšis (1673)|Chotyno mūšyje]], [[Žuravno mūšis|stovyklos prie Žuravno gynyboje]] ir [[Vainilovo mūšis|Vainilovo mūšyje]]. |
|||
Vienas žymiausių petihorų vadų – [[Steponas Batoras|Stepono Batoro]] karuose pasižymėjęs vadas (''chvorugv'') Temriukas Šimkovičius (''Temruk Onychowicz Szymkowicz''). Pats Temrukas [[Žygimantas Augustas|Žygimanto Augusto]] laikų kariuomenės sąrašuose įrašytas kaip [[kapitonas]], tačiau nežinoma, kokiai vėliavai jis tuomet vadovavo. Kapitonai Temrukas ir Halibekas (dažnai pasitaikantys [[čerkesai|čerkesų]] vardai) taip pat yra užfiksuoti [[Janas Zamoiskis|Jano Zamoiskio]] susirašinėjimuose ir [[1580 m.|1580]]–[[1582 m.|1582]] m. įsakymų archyve. [[1605 m.|1605]] m. [[Salaspilio mūšis|Salaspilio mūšyje]] dalyvavo kapitono Zacharijaus (lenk. ''Zachariasz'') vadovaujama petihorų šimtinė, o dar po penkerių metų [[Klušino mūšis|Klušino mūšyje]] dalyvavo kita, Stanislovo Chavilbogo (lenk. ''Stanislaw Chwalibog'') vadovaujama petihorų šimtinė. |
|||
| ⚫ | |||
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude> |
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude> |
||
08:42, 22 gegužės 2024 versija
Petihorai (lot. pientho-horcensis, lenk. petyhorcy) – išimtinai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės XVII–XVIII a. reguliariosios vidutiniškai šarvuotos lengvosios kavalerijos rūšis. Petihorai laikomi lietuvišku lenkiškosios šarvuotosios kavalerijos (lenk. Towarzysz pancerny) atitikmeniu. Pagal pajėgumą ir atlyginimo dydį, petihorai – tarpinis tipas tarp sparnuotųjų husarų ir šarvuotosios kavalerijos. Petohorai buvo organizuoti į vėliavas.
Petihorų dalinių kilmė siejama su Čerkesijos atvykusiais ietimis ginkluotų karių daliniais, tačiau kaip pajėgų rūšis jie išsivystė XVI amžiaus pabaigoje iš husarus saugojusių raitųjų šaulių. Petihorų daliniai buvo daugiausiai formuojami iš LDK bajorijos ir totorių ar karaimų. Verbavimas į petihorų dalinius vyko savanorišku pagrindu, dažniausiai per draugystės ryšius.
Po 1670 m. petihorai buvo dažniausiai pasitaikęs Lietuvos kavalerijos dalinio tipas (1673 m. jie sudarė daugiau nei pusę LDK kariuomenės), antras po husarų Abiejų Tautų Respublikos karinio dalinio tipas. Skirtingai nei LDK, Lenkijoje petihorai nebuvo oficialios kariuomenės daliniais, tačiau buvo plačiai naudojami kaip privačių karinių pajėgų dalis.
Petihorų paskirtis buvo išnaudoti sparnuotųjų husarų pasiektą priešininko rikiuotės pralaužą ir užbaigti priešininko pajėgų naikinimą už pralaužtų pirmųjų rikiuotės eilių, taip pat atakuoti priešininko flangus. Nors sparnuotųjų husarų daliniai buvo laikoma prestižiškesniais, petihorai taip pat buvo aukštai vertinami, jų vėliavos rotmistrais dažnai buvo aukšto rango pareigūnai.
Petihorų daliniai pasižymėjo karuose su Dancigu ir Maskvos caryste, taip pat Chotyno mūšyje, stovyklos prie Žuravno gynyboje ir Vainilovo mūšyje.
Vienas žymiausių petihorų vadų – Stepono Batoro karuose pasižymėjęs vadas (chvorugv) Temriukas Šimkovičius (Temruk Onychowicz Szymkowicz). Pats Temrukas Žygimanto Augusto laikų kariuomenės sąrašuose įrašytas kaip kapitonas, tačiau nežinoma, kokiai vėliavai jis tuomet vadovavo. Kapitonai Temrukas ir Halibekas (dažnai pasitaikantys čerkesų vardai) taip pat yra užfiksuoti Jano Zamoiskio susirašinėjimuose ir 1580–1582 m. įsakymų archyve. 1605 m. Salaspilio mūšyje dalyvavo kapitono Zacharijaus (lenk. Zachariasz) vadovaujama petihorų šimtinė, o dar po penkerių metų Klušino mūšyje dalyvavo kita, Stanislovo Chavilbogo (lenk. Stanislaw Chwalibog) vadovaujama petihorų šimtinė.