Paukščių Takas

Paukščių Takas – šviesi juosta, stebima danguje nakties metu, dažniausiai vasarą. Šiuo vardu taip pat yra vadinama žvaigždžių sistema – spiralinė galaktika su keliomis diske susisukusiomis vijomis, vienoje kurių yra Saulė. Iš esmės Paukščių Takas – tai mūsų Galaktikos (vadinamos Paukščių Tako Galaktika) pagrindinės plokštumos projekcija dangaus sferoje.

Spėjama Paukščių Tako forma.

Daugelyje šalių vadinamas Pieno Taku (latv. Piena Ceļš, angl. Milky Way, graik. Galaxia Kuklos). Šaltiniai nurodo ir kitokius senovinius lietuviškus pavadinimus – Gervių Takas, Žąsų Takas, Vėlių Takas.

Idėją, kad Paukščių Takas sudarytas iš daugelio smulkių žvaigždžių, pirmasis iškėlė Demokritas, o pirmasis įrodė Galilėjas Galilėjus.

Paukščių Tako susidarymas

Paukščių Takas susidarė po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl traukos jėgos poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši progalaktika pradėjo suktis, o greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindiniai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad galaktikos, kurios besiformuodamos sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis.

2005 metais Spitzerio teleskopu gauti duomenys patvirtino dar 1980 metais keltas hipotezes, kad Paukščių Takas nėra tiesiog spiralinė galaktika, o yra skersinės spiralinės formos. . Paskutiniai galaktikų tyrimai rodo, jog skersė nėra kuo nors išskirtinis darinys. Jas turi beveik du trečdaliai stebimų spiralinių galaktikų.

Pirmieji stebėjimai

Vienas pirmųjų ir geriausiai Paukščių Taką aprašė 150 m. Ptolemėjas iš Aleksandrijos, vienas antikos astronomų ir matematikų. „Pieno kelias – rašė Ptolemėjas, – tai ne ratas, o zona, kuri visur balta kaip pienas; dėl to ji taip ir vadinama. Ši zona ne visur vienoda, ir taisyklinga: kinta jos spalva, plotis, žvaiždžių skaičius ir jų išsidėstymas. Kai kur Pieno Kelias skaidosi į dvi atšakas – šiek tiek sutelkus dėmesį, tai lengva pastebėti.“

Dauguma tautų turi savo legendas apie Pauščių Taką, įvairiai jį vadina. Tačiau jo prigimtis buvo nežinoma iki pat 1609 m. – 1610 m. žiemos, kai Galilėjus pradėjo tirti jį pro teleskopą. Galilėjus pamatė, kad Taką sudaro nesuskaičiuojama galybė žvaigždžių.

V. Heršelio 1785 m. pasiūlyta Paukščių tako formos hipotezė. Saulės sistema šioje schemoje pažymėta netoli centro.

Pirmasis žmogus, pabandęs nustatyti Galaktikos formą (pagal matomą žvaigždžių tankį įvairiose dangaus srityse) buvo Viljamas Heršelis. Jo pasiūlytoje schemoje Saulės sistema yra netoli galaktikos centro. Heršelis taip pat spėjo, kad ūkai, panašūs į garsųjį Andromedos ūką, ko gero yra atskiros žvaigždžių sistemos, esančios toli nuo mūsų Galaktikos.

Neįmanoma pamatyti Galaktikos centro, nes jį užstoja šviesą sugeriančios tarpžvaigždinės medžiagos debesys. Žinių apie jį gauta iš radioastronominių stebėjimų, kurie visų pirma leido nustatyti Galaktikos centro padėtį. Jis yra anapus švytinčių žvaigždėtųjų ūkų Šaulio žvaigždyno kryptimi, kur Paukščių Takas ypač šviesus. Iškelta hipotezė, kad Galaktikos centre turėtų būti juodoji bedugnė. Tiesa tai, kad radijo bangos tikrai sklinda iš Galaktikos centro ir kad jis buvo vienas pirmųjų kosminių radijo bangų šaltinių, kuriuos XX a. 4 dešimtmečio pradžioje atrado Karlas Janskis.

Žvaigždynai

Žvaigždynai, per kuriuos eina Paukščių Takas:

• Persėjas, Vežėjas, Tauras, Dvyniai, Orionas, Vienaragis, Didysis Šuo, Mažasis Šuo, Laivagalis, Burės, Laivo Kilis, Kentauras, Pietų Kryžius, Matuoklė, Skorpionas, Gyvatė, Gyvatnešis, Šaulys, Skydas, Erelis, Strėlė, Laputė, Lyra, Gulbė, Cefėjas, Kasiopėja, Driežas.

Spiralinės vijos

Saulė šioje spiralinėje Galaktikoje yra Oriono vijoje, tarp Šaulio ir Persėjo vijų.

Centras

Šaulio žvaigždyno kryptimi, maždaug už 7,62±0,32 kpc nuo Saulės yra Galaktikos centras. Patį centrą supa elipsinės formos pūpsnis (dar vadinamas centriniu telkiniu), maždaug 4000 šviesmečių storesnis už galaktikos diską. Nors didžiąją dalį jo dengia tarpžvaigždiniai debesys, dalis centrinio telkinio matyti pro skaidresnę sritį, vadinamąjį Badės langą. Paties centro nematyti (jį gaubia tankūs dujų ir dulkių debesys), tačiau mokslininkai įvairiais prietaisais vis dėlto gali „prasiskverbti“ į galaktikos centrą. Jis sukasi greičiau nei visa likusi Paukščių Tako dalis. Centre – milijonai žvaigždžių, daugelis iš jų raudonosios arba geltonosios, todėl centras – gelsvas. Pagal centrinių objektų judėjimo dinamiką astronomai nustatė, kad pačiame Paukščių Tako centre yra itin masyvi juodoji bedugnė (~4 milijonų Saulės masių). Manoma, kad ji sutampa su objekto Šaulio A padėtimi. Galingi jos sukuriami magnetiniai laukai suformuoja neįprastus kosminius ūkus.

Įdomybės

Šis straipsnis ar jo dalis yra tik faktų sąrašas. Jūs galite padėti Vikipedijai, perrašydami į nuoseklų, rišlų tekstą.

• Paukščių Take yra apie 200–400 milijardų žvaigždžių.
• Anot kosmoso tyrinėtojų, jeigu remiantis, kad mūsų Paukščių tako galaktikoje yra 200 milijardų žvaigdžių, tai vien tik joje potencialiai gali būti apie 11 milijardų tinkamų gyvybei Žemės dydžio planetų, o priskaičiuojant su raudonųjų nykštukių planetomis, šis skaičius padidėja iki 40 milijardų.
• Saulės Sistemą šviesa pereina per 12 valandų, o Paukščių Taką – per 100 000 metų.
• Artimiausią Paukščių Takui Šaulio galaktiką į gabalus plėšo mūsų Galaktikos traukos jėga.

Dydžių palyginimas

Kad būtų galima geriau įsivaizduoti mūsų Galaktikos dydį, reiktų ją sumažinti santykiu 1:10¹⁷. Tada 10 šviesmečių prilygtų maždaug 1 metrui. Visos Galaktikos skersmuo būtų maždaug 10 km, o aukštis vidutiniškai 1 km. Kiekviename kubiniame metre būtų vidutiniškai 3 žvaigždės. (Žvaigždes būtų galima įsivaizduoti kaip snaiges pūgos sūkuryje.) Mūsų Saulė būtų 10 nm dydžio, taigi, mažesnė už virusą. Plutono orbitos skersmuo būtų maždaug 0,1 mm. Taigi, ji būtų ties regėjimo riba.

Viso Paukščių Tako fotomozaika

Taip pat skaitykite

• Andromedos ir Paukščių Tako galaktikų susidūrimas