Balandžio 19 d. indai pradėjo balsuoti iki birželio 1 d. vyksiančiuose kelių etapų visuotiniuose rinkimuose 28 šalies valstijose ir aštuoniose sąjunginėse teritorijose. Rinkimai, kuriuose paprastai būna didelis rinkėjų aktyvumas, yra milžiniškas projektas, dažnai apibūdinamas kaip didžiausias pasaulyje logistikos darbas, vykdomas taikos metu.
Rinkimų mastai
Indijoje sėkmingai veikia parlamentinė valdymo sistema. Partija arba koalicija, turinti daugumą iš 543 vietų žemuosiuose parlamento rūmuose, suformuoja vyriausybę ir paskiria ministru pirmininku vieną iš laimėjusių kandidatų. Šalyje yra daugiau kaip 960 mln. rinkimų teisę turinčių rinkėjų, iš jų apie 470 mln. moterų. Ankstesniuose 2019 m. parlamento rinkimuose rinkėjų aktyvumas siekė net 67 proc., jis buvo didžiausias per visą istoriją ir lenkė tiek Lietuvos, tiek ir JAV skaičius.
Remiantis naujausiais 2024 m. Indijos rinkimų komisijos pranešimais, Indijoje yra 6 nacionalinės partijos, 57 valstijų partijos ir 2 764 nepripažintos, t. y. neatitikusios kriterijų per Lok Sabhos arba valstijų įstatymų leidžiamosios asamblėjos rinkimus, partijos. Visos 63 registruotos partijos, dalyvaujančios rinkimuose, turi pasirinkusios vizualinį simbolį iš rinkimų komisijos siūlomo sąrašo.
Balsai atiduodami daugiau nei milijone balsavimo punktų, juose balsavimo metu dirbs apie 15 mln. darbuotojų. Kad pasiektų visus įmanomus rinkėjus aukštai esančiuose Himalajų kaimeliuose ir atokiose salose, rinkimų pareigūnai keliauja visais įmanomais būdais – geležinkeliais ir laivais, žirgais ir sraigtasparniais. Dėl plačios Indijos geografinės padėties balsavimas parlamento rinkimuose vyksta septyniais etapais – nuo pirmojo regiono, atiduodančio savo balsą, iki paskutiniojo. Planuoti rinkimus Indijoje yra išties sudėtinga užduotis, nes reikia rasti tinkamą laiką, kad būtų atsižvelgta į ekstremalius regiono klimato pokyčius ir į Indijoje dažnai vykstančias nacionalines ir regionines kultūrines, religines šventes.
Rinkimai Indijoje yra ir brangiausi pasaulyje, nes, remiantis tyrimais, 2019 m. parlamento rinkimams politinės partijos išleido daugiau kaip 7 mlrd. dolerių. Manoma, kad per šiuos rinkimus šios išlaidos padvigubės. Parodydamos, koks svarbus veiksnys yra pinigai, Indijos valdžios institucijos prieš praėjusius parlamento rinkimus konfiskavo šimtų milijonų dolerių ekvivalentą grynaisiais pinigais, auksu, alkoholiu ir narkotikais, kurie, pasak jų, buvo skirti rinkėjams papirkti.
Indijos tautininkų partijos (Bharata Janata Party – BJP) lyderis premjeras Narendra Modi siekia trečios kadencijos. Jo partija turi tvirtą daugumą 543 vietų parlamente. 2019 m. BJP laimėjo 303 vietas ir kartu su koalicijos partneriais turėjo 352 vietų daugumą. BJP tapo pirmąja per 30 metų partija, laimėjusia absoliučią daugumą.
Visą dešimtmetį būdamas prie Indijos vairo, jis prisistatė kaip Indijos plėtros lyderis, bandantis spręsti esmines problemas, pavyzdžiui, pasenusios infrastruktūros, švaraus vandens ir tualetų trūkumo, kurios trukdė šaliai išnaudoti savo, kaip galingos valstybės, potencialą. Tačiau jo siekis pertvarkyti Indijos pasaulietinę demokratiją į religinę hindų valstybę dar labiau paaštrino religinius ir etninius nesutarimus didžiulėje ir etniškai bei religiškai įvairialypėje šalyje.
Dažnai politinių neramumų ir bendruomeninių, religinių smurtų kamuojamame regione Indija didžiuojasi beveik nenutrūkusia rinkimų demokratija nuo pat respublikos įkūrimo prieš daugiau nei 75 metus. Nors nepriklausomoms institucijoms kenkia Modžio pastangos centralizuoti valdžią, o valdančioji partija, kaip manoma, turi nesąžiningo politinių lėšų rinkimo pranašumą, balsavimas Indijoje vis dar laikomas laisvu ir kandidatai paprastai pripažįsta rezultatus. Vis dėlto kai kurios opozicijos grupės išreiškė susirūpinimą, kad elektroninės balsavimo mašinos gali būti pažeidžiamos.
Bharata Janata partija ir opozicija
Opozicijai sunkiai sekasi prilygti Modžio patrauklumui. Siekdama atremti BJP, opozicija suformavo 27 narių bloką – „Indijos nacionalinį vystymosi ir įtraukties aljansą“ (Indian National Developmental Inclusive Alliance – INDIA). Tačiau, pasak stebėtojų, kol kas šis aljansas pasirodė esąs silpnas. Jį kamuoja ideologiniai nesutarimai, daugybė žmonių perbėgo į BJP pusę ir, net rinkimams įsibėgėjus, aljansas dar net neįvardijo kandidato į ministrus pirmininkus. Opozicines partijas suvienijo nuogąstavimai, kad trečioji Modžio, kuris įkalino daugelį opozicinių partijų lyderių, o kitus įklampino į baudžiamuosius tyrimus, kadencija jas dar labiau marginalizuos.
Opozicijai sunkiai sekasi pateikti vientisą ideologinę alternatyvą, išskyrus kritiką dėl skaldančios Modžio tautininkų politikos, o jos ginčai dėl mandatų pasidalijimo rinkimų apygardose dažnai išvirsdavo į nemalonias viešas kovas. Prieš savaitę daugiau nei tuzinas Indijos opozicijos lyderių susikibo rankomis ir pademonstravo nedažną vienybę, ragindami rinkėjus „gelbėti demokratiją, nes ji pavirsta autokratija, o Indija tampa diktatūra“.
Prieš daugiau nei 40 metų opozicija uždegė didžiules minias ir pakeitė 1977 m. rinkimų eigą – nutraukė 10 metų trukusį įtakingos trečiosios Indijos premjerės ir politikų atžalos Indiros Gandhi valdymą. I. Gandhi buvo įvedusi nepaprastąją padėtį, įkalinusi pagrindinius opozicijos lyderius ir apribojusi pilietines laisves. Kai kurie manė, kad Indijos ateitis atsidūrė ant visiškos ribos tarp autokratijos ir demokratijos. Tuomet ji pralaimėjo rinkimus ir, daugelio nuomone, Indijos demokratija buvo išgelbėta. Dabartinė opozicija teigia, jog Indija dabar yra panašioje kryžkelėje, o šiuose rinkimuose sprendžiama, kuriuo keliu pasuks šalis.
Vis dėlto panašu, kad jei neįvyks didelių sukrėtimų, Modžio BJP laimės trečią penkerių metų kadenciją iš eilės, nes jo populistinis ekonomikos stiprinimo ir hinduistų nacionalizmo derinys yra labai stiprus ir magnetizuojantis. 2023 m. „Pew“ tyrimo duomenimis, maždaug aštuoni iš dešimties suaugusių Indijos gyventojų palankiai vertina Modį, iš jų 55 proc. jį vertina labai palankiai. Toks ministro pirmininko populiarumas po dviejų kadencijų prieštarauja visoms šiuolaikinėms patirtims tiek Indijoje, tiek daugelyje kitų demokratinio pasaulio šalių.
Indijos opozicijos lyderiai kaltina Modžio dešiniojo sparno vyriausybę, kad ji tapo rinkimų autokratija, nes bando suklastoti balsavimą, pasitelkia valstybės institucijas, kad slopintų, puldinėtų ir areštuotų opozicijos politikus, ir kenkia demokratijos principams. Jie taip pat įspėja, kad Modžio hinduistų nacionalizmas skatina pavojingą religinį susiskaldymą šalyje, turinčioje ilgą ir tragišką kraujo praliejimo istoriją.
Indijos nacionalinis kongresas (INC), pagrindinė opozicinė partija, dešimtmečius valdė Indiją, tačiau dvejuose iš eilės nacionaliniuose rinkimuose jis tapo buvusios šlovės šešėliu. 2019 m. rinkimuose jis laimėjo tik 52 vietas.
Tarp opozicijos aljanso lyderių yra ilgametis Kongreso veidas Rahulas Gandhis, paskutinis savo giminės narys, siekiantis valdžios. Jis yra buvusio Indijos ministro pirmininko Radživo Gandžio sūnus. Jo močiutė Indira buvo pirmoji Indijos vadovė moteris, o jo senelis Džavaharlalas Nehru buvo pirmasis šalies ministras pirmininkas. Praėjusį mėnesį Delyje susirinkusią gausią sekėjų minią Rahulas Gandis perspėjo: „Jei BJP laimės šiuos rinkimus ir pakeis Konstituciją, šalis užsiliepsnos. Atminkite tai.“
BJP ir jos sąjungininkai siekia gauti didžiąją daugumą – daugiau kaip du trečdalius vietų Indijos parlamente. Kritikai baiminasi, kad tai suteiktų BJP galią pakeisti Indijos Konstituciją, kuri yra pagrįsta demokratiniais teisingumo, laisvės, lygybės ir, svarbiausia, istoriniais sekuliarizmo principais. Pati BJP ne kartą neigė, kad planuoja keisti Konstituciją. Bet ši partija jau pradėjo viešai siekti, kad Indijos vyriausybė nutoltų nuo pasaulietinių pagrindų, o pagrindiniai BJP veikėjai atvirai pasisako už tai, kad šalis būtų paskelbta hindų valstybe.
Prieš šių metų rinkimus opozicinės partijos susidūrė su daugybe teisinių ir finansinių sunkumų. Kongresas – didžiausia partija INDIA aljanse – apkaltino BJP „mokestiniu terorizmu“ ir jos galimybių vykdyti kampaniją apribojimu po to, kai Mokesčių departamentas įšaldė jos sąskaitas ir ji negalėjo naudotis maždaug 20 mln. dolerių lėšomis. Maža to, jai buvo pateikta 218 mln. dolerių mokesčių sąskaita.
Vėliau buvo suimtas Arvindas Kejriwalas, Delio vyriausiasis ministras ir populiarios „Aam Aadmi Party“ (AAP) vadovas. A. Kejriwalas buvo sulaikytas dėl įtarimų papirkinėjimu po to, kai praėjusį mėnesį buvo paskelbti visuotiniai rinkimai, ir tai sukėlė protestus sostinėje. Analitikai teigia, kad tai pirmas kartas istorijoje po nepriklausomybės atgavimo, kai Indijos vyriausiasis ministras valdo iš už grotų. Kejriwalas neigė kaltinimus, tvirtino, kad jie yra politiškai motyvuoti. Jis yra tik vienas iš kelių žinomų opozicijos narių, įskaitant tris kitus aukšto rango AAP lyderius, kurie taip pat buvo areštuoti arba kurių veiklą tyrė valstybinės institucijos, o jų partijos tai vadina politiniais veiksmais.
Pasirodė pranešimų apie opozicinių partijų narius, kurie buvo verčiami prisijungti prie BJP grasinant suėmimu, o valstybinės tarnybos vykdė jų tyrimus. Kituose pranešimuose teigiama, kad politikams perėjus į kitą pusę tyrimai buvo nutraukti. Premjeras kaltinamas ne tik savo kritikų nutildymu, bet ir Indijos nepriklausomos žiniasklaidos slopinimu. Kasmetiniame pasaulio spaudos laisvės indekse Indija iš 140-osios vietos 2014 m., kai Modi atėjo į valdžią, nukrito į 161-ąją vietą iš 180 valstybių praėjusių metų sąraše.
Tai nereiškia, kad opozicija negalėtų susitelkti dėl svarbiausių klausimų, sako analitikai, atsižvelgiant kad ir į tai, jog BJP nesugebėjo padidinti švietimo galimybių ar pagerinti sveikatos apsaugos infrastruktūros, ypač po COVID-19 pandemijos, kuri Indiją paveikė itin skaudžiai.
Pastaraisiais metais didžiausią grėsmę valdančiajai daugumai kėlė ūkininkai, jie ne kartą išėjo į gatves reikalaudami griežtesnės jų ekonominės gerovės apsaugos, įskaitant didesnes fiksuotas derliaus kainas. Žemės ūkis yra pagrindinis maždaug 55 proc. Indijos gyventojų pragyvenimo šaltinis, todėl ūkininkai jau anksčiau sėkmingai spaudė N. Modį atšaukti nepopuliarią žemės ūkio politiką. Jaunimo nedarbas taip pat tebėra didžiulė problema – beveik 50 proc. 20–24 metų amžiaus žmonių yra bedarbiai.
Tačiau opozicinis INDIA aljansas nesugebėjo pasinaudoti šiomis silpnosiomis vietomis. Jiems nepavyko sukurti vientisos kampanijos, sugalvoti skambaus šūkio, kuris sužadintų balsuojančios visuomenės vaizduotę ir motyvaciją. Vienas iš aljanso šūkių „Už laisvę nuo baimės“ daugumai rinkėjų neatrodo patrauklus.
Kongreso lyderis R. Gandhis yra vienas iš nedaugelio opozicijos veikėjų, kurie, kaip manoma, turi tokią galią ir žvaigždės žinomumą, kuriais galėtų pasipriešinti Modžiui. Tačiau nors jis ir turi istorinį vardą, kai kurių politologų teigimu, šiam Harvardo ir Kembridžo alumnui trūksta lyderystės įgūdžių.
Svarbiausias opozicijos galios rodiklis yra tos Indijos dalys, kuriose BJP istoriškai nepavykdavo įsitvirtinti. Regioninės opozicijos, pavyzdžiui, Vakarų Bengalijos ministrė pirmininkė ir Visos Indijos Trinamulio kongreso (All India Trinamool Congress) vadovė Mamata Banerjee sieks užkirsti kelią BJP įsigalėjimui savo valstijose.
Viena iš nacionalinių Indijos partijų – Indijos komunistų (marksistų) partija (CPI(M)) yra didžiausia Indijoje komunistų partija pagal narių ir rinkimų vietų skaičių. Partija buvo įkurta 1964 m. atsiskyrus nuo Indijos komunistų partijos ir greitai tapo dominuojančia frakcija. 34 metus (1977–2011) trukęs Kairiojo fronto valdymas Vakarų Bengalijoje buvo ilgiausiai veikusi demokratiškai išrinkta komunistų vadovaujama vyriausybė pasaulyje. Keletą kartų ji taip pat buvo trečia pagal dydį parlamento partija. Šiuo metu marksistai yra dviejų valstijų valdančiųjų aljansų dalis – Demokratinio kairės fronto (LDF) Keraloje, kuriai jie vadovauja, ir Pasaulietinio pažangiojo aljanso (SPA) pietų Tamil Nadu valstijoje su vyriausiuoju ministru Muthuvel Karunanidhi Stalinu.
Tačiau nuo 2014 m. pagrindinė opozicija yra Kongresas, kuris valdė šalį didžiąją 77 metų laikotarpio dalį nuo nepriklausomybės paskelbimo, ir nors kadaise jis buvo galinga politinė jėga, aktyviai prisidėjusi prie moderniosios Indijos kūrimo, dabar jis atsidūrė užribyje, kamuojamas vidinių kovų ir kaltinimų korupcija partijos viduje. 2014 metų rinkimuose Kongresas patyrė kaip reta didelį sutriuškinimą ir gavo tik 44 vietas parlamente. Analitikai teigia, kad per dešimtmetį, praleistą opozicijoje, Kongresas nesugebėjo atkurti savo organizacijos ir politinio mechanizmo, kad galėtų veiksmingai pasipriešinti BJP. Kongreso organizacija per daug metų labai sunyko, ypač Šiaurės Indijoje, Utar Pradeše, kuris yra didžiausia ir daugiausia gyventojų turinti valstija – 240 mln. gyventojų ir 80 vietų parlamente. Daug metų po nepriklausomybės paskelbimo buvo sakoma, jog kiekviename Indijos kaime pamatysite Kongreso vėliavą. Dabar gi visur dominuoja BJP šafrano spalva.
Premjeras Narendra Modi
Siekdamas trečiosios kadencijos, ministras pirmininkas Modi greta politinės sistemos vadovo tapo vyriausiuoju šventiku, vaizduojamas kaip religinis tautos gynėjas ir hindų tautos kūrėjas.
Ir nors apie Modį kaip asmenį nedaug kalbama, mat jo asmeninį gyvenimą uoliai saugo didžiulė viešųjų ryšių komanda, jo asmenybė daugeliui kelia susižavėjimą ir netgi yra sudievinama. Modi prisistato esąs kuklios kilmės marginalas. Gimęs kaip arbatos pardavėjo sūnus mažame Gudžarato valstijos miestelyje Vadnagare, jis netelpa į dažnai privatų išsilavinimą turinčių didmiesčio gyventojų, angliškai kalbančių žmonių šabloną, kurį suformavo daugelis ankstesnių Indijos lyderių. Jo santuoka buvo sudaryta jam esant 17 metų, tačiau jis greit paliko šeimą, daug keliavo po šalį kaip piligrimas ir dar paaugliu būdamas susižavėjo „Rashtriya Swayamsevak Sangh“ (RSS) – dešiniosios sukarintos organizacijos, pasisakančios už hinduizmo hegemonijos įtvirtinimą Indijoje, idėjomis ir tapo jos nariu. 1987 metais jis tapo aktyviu BJP partijos nariu.
Dabar 73-ejų metų politikas tebėra nevedęs, neturi vaikų ir, kaip skelbiama, vengia brangių materialinių gėrybių, demonstruoja paprastą, asketišką gyvenimo būdą, kuris indams asocijuojasi su religinio atsiskyrėlio (sanjasos ar sadhaus) įvaizdžiu. Prie to prisideda ir Modžio, kaip kasdienės jogos praktikos entuziasto, reklama. Akivaizdu, jog jis tikrai yra charizmatiškas politikas, iškalbus, jaučiantis jautrias temas ir jas subtiliai panaudojantis savo politinėje retorikoje, kuria įkvepia, energizuoja ir mobilizuoja visuomenę.
2001 m. jis buvo paskirtas turtingos Gudžarato valstijos vyriausiuoju ministru. Valdant Modžiui, valstijoje kilo infrastruktūros, pramonės ir inovacijų banga – Gudžarato modelis greit tapo vystymosi ir vyriausybės efektyvumo sinonimu visoje Indijoje. Tačiau jo kadencija neapsiėjo be problemų. 2002 metais Gudžarate kilo smurto protrūkis, kai radikalieji hinduistai apkaltino musulmonus padegus traukinį, dėl ko žuvo dešimtys hindų piligrimų, ir siekė atkeršyti užpuldami musulmonams priklausančius namus ir parduotuves. Vyriausybės duomenimis, tuomet žuvo daugiau kaip tūkstantis žmonių, daugiausia musulmonų. Kritikai kaltino Narendrą prisidėjus prie smurto, teigdami, kad jo administracija nesugebėjo užkirsti kelio neramumams ar tinkamai į juos reaguoti. Po šio įvykio Modi patyrė tarptautinį pasmerkimą, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos uždraudė jam daug metų įvažiuoti į šalį dėl susirūpinimą keliančių žmogaus teisių pažeidimų.
2019 m. jis vėl laimėjo rinkimus – šį kartą jau su kur kas aiškiau suformuluotu hinduizmo viršenybės lozungu. Pasak analitikų, Modi yra labai populiarus, jis patrauklus ir neturtingiems, ir pasiturintiems žmonėms, ypač daugumai, maždaug 80 procentų Indijos gyventojų, kurie yra hinduistai. Per 10 valdymo metų jis pradėjo vykdyti daugybę gerovės politikos priemonių, įskaitant nemokamą maisto davinį, būstą, pigius dujų balionus moterims ir infrastruktūros projektus.
Indijos ekonomikos šuolis
Kai Narendra Modis triumfavo 2014 m. rinkimuose, jis ištarė garsiąją frazę „acchhe din aane waale hain“ – „ateina puikūs laikai“. Iš tiesų, nuo tada, kai jis pradėjo eiti pareigas, Indijos akcijų rinkos vertė išaugo tris kartus ir šalies ekonomika yra beveik dvigubai didesnė nei iki jo. Ji aplenkė Didžiąją Britaniją ir tapo penktąja pagal dydį pasaulio ekonomika, o per kelerius ateinančius metus turėtų aplenkti Japoniją ir Vokietiją ir tapti trečiąja pagal dydį pasaulio ekonomika. Akcijų vertė irgi išaugo, nes indų, turinčių pakankamai turto ir norinčių rizikuoti investicijomis, skaičius šoktelėjo nuo vos 2 proc. gyventojų iki beveik 5 proc.
Užsieniečiai taip pat gerai vertina Modžio ekonomiką. Tokie bankai kaip „Morgan Stanley“ ir „JPMorgan Chase“ skuba didinti Indijos svorį savo pasauliniuose akcijų ir obligacijų indeksuose. Vienas žymesnių Azijos rinkos strategų Chrisas Woodas net perspėjo, kad jei Modi nebus perrinktas šiais metais, Indijos rinkos gali smukti 25 proc. ar daugiau.
Kad ir kokia reali būtų Indijos ekonomikos sėkmės istorija, ji taip pat ženklina tai, kas gali būti išskirtinis Modžio dešimties metų darbo aukščiausiame poste bruožas: jo gebėjimas kontroliuoti visus valdžios svertus, o svarbiausias privalumas – įvaizdžio ir šou meistriškumas. Modžio veidas matomas visur, o Naujajame Delyje jis matomas labiau nei bet kurio kito demokratiškai išrinkto lyderio veidas bet kurioje kitoje sostinėje. Modis užsiėmė Indijos valdymo institucijų pertvarkymu, o politinė konkurencija nacionaliniu lygmeniu beveik išnyko.
Indijos ekonomiką lydi optimistinė nuotaika, todėl net pesimistai Indijoje nusiteikę optimistiškai. Tarptautinės apklausos rodo, kad Indijos vartotojai tapo labiausiai optimistiškai nusiteikę iš visų šalių. Nors oficiali statistika numato, kad šiais fiskaliniais metais ekonomikos augimas sieks 7,3 proc., dauguma Mumbajaus finansų specialistų mano, kad šis rodiklis sieks 6–6,5 proc., o tai vis tiek pralenktų Jungtines Valstijas ir galbūt Kiniją.
Indija, ypač bankininkystės ir verslo sandorių srityje, padarė didelį skaitmeninį šuolį. Šis postūmis prasidėjo dar ankstesnio M. Singho valdymo laikotarpiu, tačiau M. Modi jį tęsė. Sukurtas „India Stack“ – programinės įrangos platformų rinkinys, veikiantis biometrinės identifikavimo sistemos „Aadhaar“ pagrindu, vadinasi, indai dabar gali greičiau ir pigiau nei amerikiečiai atlikti tarpusavio sandorius.
Vienas minusas skaitmeninimo projekte buvo 2016 m. lapkričio 8 d., kai premjeras Modi staiga paskelbė, kad 20.00 val. visi stambūs banknotai staiga tapo beverčiai. Tai turėjo atimti iš nusikaltėlių „juoduosius pinigus“. Vietoj to buvo paralyžiuota ekonominė veikla.
Korporacijų turto koncentracijos ir su tuo susijusių rizikų situaciją geriausiai atskleidžia Gautamo Adanio istorija. Iki 2022 m., kai jis staiga atsirado sąrašuose kaip antras pagal turtingumą pasaulio žmogus po Elono Musko, mažai kas žinojo jo vardą. G. Adanio verslo konglomerato akcijos beveik padvigubėjo per metus po to, kai buvo išrinktas Modis, o po jo perrinkimo 2019 m. išaugo aštuonis kartus. Iš esmės „Adani Group“ tapo vyriausybės logistikos padaliniu, statančiu uostus, greitkelius, tiltus ir saulės jėgaines iki tol nematytu greičiu. Tačiau praėjusiais metais Niujorko trumpųjų sandorių valdytojas apkaltino Adanio imperiją sukčiavimu, o tai Adaniui kainavo 150 mlrd. dolerių. Nors Adanis, kuris neigė kaltinimus, susigrąžino didžiąją dalį prarastų pinigų, šis epizodas atskleidė riziką, susijusią su Modžio politine strategija, leidžiančia keliems visuomenės viršūnėlėse esantiems žmonėms sukaupti didžiulę įtaką.
Kita vertus, didžiausias pasaulyje šalies gyventojų skaičius paaiškina, kodėl tiek daug užsienio investuotojų traukia į Indijos vartotojų rinką. Prabangos prekių pardavimai sparčiai auga, ypač po pandemijos. Tikimasi, kad į Indiją plūstelės daugiau tarptautinių įmonių, o tai suteiks naujų galimybių ir indams.
Tačiau ekonominė nauda pasiskirsto labai nevienodai. Didžiąją Indijos augimo dalį sudaro tie, kurie yra pajamų lentelės viršūnėje, įskaitant didžiules ir griežtai kontroliuojamas įmones. Paskaičiuota, kad 90 procentų Indijos gyventojų, kurių jau yra 1,4 mlrd., pragyvena iš mažiau nei 3 500 JAV dolerių per metus. Vis dėlto skurdžiausiuose kaimo rajonuose gyvenimas tapo lengvesnis dėl inicijuojamų gerovės programų, kurios, valdant Modžiui, buvo išplėstos. Daugelis išmokų yra tikrai solidžios ir vertinamos: nemokami grūdų maišai, statomi tualetai, dovanojami dujų balionai ir būsto medžiagos ir kt. Grynai komerciniai pokyčiai tikrai pakeitė kaimo gyvenimą: LED lemputės, pigūs išmanieji telefonai ir beveik nemokami mobiliojo ryšio duomenys suteikė šaliai daug privalumų. Juk dauguma indų gyvena kaime, o 75 proc. iš jų pagal daugumą rodiklių yra neturtingi, todėl jiems gali būti skiriami nemokami maisto daviniai, galintys užkirsti kelią nepakankamai mitybai.
Skaudžiausias ekonomikos aspektas yra darbo vietų padėtis. Oficialiai apie 7 proc. indų neturi darbo, o dar daugiau jų dirba nepakankamą laiką. Vien per pastarąjį mėnesį nemažai indų, desperatiškai ieškančių geresnių pajamų užsienyje, žuvo bandydami kirsti Jungtinių Valstijų sieną, kovodami kaip nepakankamai aprūpinti Rusijos samdiniai Ukrainoje ar bandydami užimti laisvas vietas, kurias paliko palestiniečiai, priversti nutraukti darbą Izraelyje.
Modi ir geopolitika
Premjero Modžio dalyvavimas pasaulinės politikos arenoje, įskaitant G20 susitikimų organizavimą, glaudus bendravimas su stipriausių šalių politikais įtvirtino šalį kaip modernią pasaulinę galią. Tuo tikslu pasitelkiama ir mobilizuojama gausi bei geografiškai plati ir įtakinga pasaulinė indų diaspora, per kurią vykdoma ir Indijos švelniosios galios sklaida kaip viešos diplomatijos sudėtinė dalis. Būtent Modžio iniciatyva Jungtinės Tautos 2015 metais paskelbė pasaulinę Tarptautinę jogos dieną (minima birželio 21 d.), kuria siekiama plačiai reprezentuoti ir skleisti vaizdinį apie save kaip geranorišką ir naudingą kultūrinę jėgą pasauliniuose reikaluose.
Taip pat skaitykite
Diplomatinėje srityje jis suartėjo su JAV, bendradarbiauja su Australija ir Jungtine Karalyste. Vakarų šalys Indiją mato kaip strateginę partnerę, suteikiančią geopolitinę atsvarą Kinijai komplikuotame Indijos ir Ramiojo vandenyno regione. Indija neretai vaizduojama kaip geopolitinio stabilumo visame Azijos regione veiksnys. Nors santykiuose su Kinija išlieka daug diplomatinių įtampų ir teritorinių ginčų, įvairiais diplomatiniais būdais siekiama subalansuoti santykius ir ieškoma, kaip sumažinti šių dviejų šalių ekonominių santykių asimetriją Indijos nenaudai.
Tuo pat metu Modi išlaiko istoriškai glaudžius, strategiškai patikimus Indijos santykius su Rusija. Nepaisydamas jos invazijos į Ukrainą, jis įsigijo didžiulį Maskvos naftos kiekį, taip pat palaiko draugiškus santykius su Izraeliu ir kitomis Artimųjų Rytų šalimis didėjančios poliarizacijos ir įtampų laikotarpiu. Jis panaikino Kašmyro – vienintelės Indijos valstijos, kurioje daugumą sudaro musulmonai, specialią autonomiją ir perdavė ją tiesioginei Naujojo Delio kontrolei. Jo vyriausybė įgyvendino prieštaringai vertinamą Pilietybės įstatymą, priimtą 2019 m., kuris, daugelio analitikų nuomone, diskriminuoja musulmonus.
Neseniai Modi atstatė ir pats kaip šventikas konsekravo dievo Ramos šventyklą (Ram Janmabhoomi Mandir) Ajodhjoje nacionalistų sugriautos mečetės vietoje, daugeliui musulmonų atgaivindamas skausmingus prisiminimus apie 1992 m. kraujo praliejimą, tačiau milijonams hinduistų garbintojų suteikė pasididžiavimo jausmą. Taigi, pasak žymaus prancūzų politologo Christophe`o Jaffrelot, Modi „verčia žmones vėl didžiuotis, kad jie yra indai“. Nacionalinį pasididžiavimą kelia ir istorijai svarbus erdvėlaivio „Chandrayaan-3“ nusileidimas pietiniame Mėnulio ašigalyje 2023 metais, įtvirtinęs Indijos kaip kosminių užkariavimų šalies statusą, sukėlęs tarptautinę pagarbą ir nušluostęs nosį rusams po jų nesėkmės.
Pabaigai
Tad nors Indijos rinkimai dažnai pažeria netikėtumų, Narendos Modžio tautininkai šį kartą turi unikalias galimybes išsaugoti valdžią dar vienai kadencijai. Jo partija, nepaliaujamai plečianti savo struktūrą, turi daug lėšų ir stiprų rinkimų agitacijos mechanizmą. Partijos programinę platformą (BJP Manifesto 2024 https://www.bjp.org/bjp-manifesto-2024) grindžia platesnis emocinis patrauklumas su specifine hindų ideologija ir įvairios socialinės gerovės bei infrastruktūros modernizavimo programos, skirtos jauniems ir seniems, miesto ir kaimo gyventojams, kuriomis siekiama pritraukti naujus rinkėjų balsų.
O balsavimas, kurio rezultatai bus paskelbti tik birželio 4 d., nulems daugiausia pasaulyje gyventojų turinčios valstybės politinę kryptį per ateinančius penkerius metus ir neabejotinai darys poveikį pasauliniams procesams.
