2019 m. prezidento rinkimuose pretendentu į kandidatus buvo pasiskelbęs Kazimieras Juraitis, tuo metu pristatytas visuomenei kaip keistuolis. Per penkerius metus šis asmuo išsilukšteno į vieną iš veikėjų, kuris sistemiškai atkartoja kremliaus propagandą ir dezinformaciją bei dalyvauja prokremlinių organizacijų provokacijose.
K. Juraitis – ir šnipinėjimu rusijos naudai nuteisto Algirdo Paleckio bendražygis, dalyvavo steigiant jo partiją, ir A. Paleckį prieš pat 2022 m. vasario 24 d. rinko kandidatu į prezidentus. Kad rusams pasisekus Ukrainoje, nereikėtų ilgai sukti galvos čia.
Jo bendras Eduardas Vaitkus nuėjo gerokai toliau. Iš pretendentų į kandidatus. Ir šių metų prezidento rinkimuose E. Vaitkus tapo ne tik kandidatu. Jis jau kelintą dieną nesitraukia iš antraščių, o įsisvajojusius apie kremliaus propagandai bene atspariausią tarp Vakarų šalių Lietuvos visuomenę jo surinkti balsai nuleido ant žemės.
Jei tai būtų tik Visaginas ir Šalčininkai, kur E. Vaitkus surinko daugiausia balsų iš visų, atrodytų vienaip. Bet yra ne tik jie. Vilniuje, tarkime, Viršuliškių apylinkėje, Vaitkus patenka į ketvertuką. Skirtumas tarp Igno Vėgėlės ir E. Vaitkaus – vos trisdešimt balsalapių.
E. Vaitkus – atvirai prorusiškas, prokremlinis veikėjas. Jam, kaip R. Žemaitaičiui ar I. Vėgėlei, nereikėjo slapstytis už diplomatinių frazių, ieškoti balanso, pridenginėti savo tikrųjų pažiūrų ar tikrosios programos. Priešingas Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo perspektyvai idėjas deklaravusio veikėjo pasiekimai iš tikrųjų yra tam tikras precedentas, nors girdėti raminančių balsų, kad nėra viskas taip jau ir blogai.
E. Vaitkus – atvirai prorusiškas, prokremlinis veikėjas. Jam
Ne, nėra viskas taip blogai, dramų nereikia. Bet blogai tai, kaip E. Vaitkui pavyko tai padaryti. Kitaip tariant, kaip prokremlinė darbotvarkė, kremliaus režimo propagandos instrumentas įveikė šį kelią.
2021 m. (tokią kaip šią gegužę) Vingio parke rinkosi „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalyviai. Maršą, pritraukę pandemijos išvargintus ir kremliaus propagandos gąsdinamus gėjų užvaldymu žmones, suorganizavo jau tada labai nesislapstę ir atvirai rusijos tradicines vertybes garbinę veikėjai. Ar šiaip provokatoriai. Maršas gal ir būtų likęs marginaliniu renginiu, tačiau visų nuostabai jis sulaukė štai tokių žodžių: „Pastarosiomis dienomis girdėjau sakant, kad klausti žmonių nuomonės yra blogai. Neva ne taip supras, arba iš viso nesupras klausimo. Aš galvoju kitaip. Mūsų žmonės nusipelno būti išgirsti ne tik kartą per 4 metus. Mes privalome girdėti jų nuomonę esminiais visuomenės gyvenimo klausimais, nes be to neįmanomi sprendimai demokratinėje valstybėje“, – taip vaizdo sveikinime maršistų mitinge sakė G. Nausėda.
O nuo scenos po to aidėjo pareiškimai, kurie buvo tokie pat, kaip ir šiųmetėje E. Vaitkaus rinkiminėje programoje. Kliedesių, kremliaus propagandos, sąmokslo teorijų mišinys: raginimai grąžinti tautai teisę valdyti, kad jei to neleis, tauta atsiims tą teisę, gąsdinimai „liberalleftistų“ užvaldymu ir pan.
Ant scenos „Didžiajame šeimos gynimo marše“ pasisakė ir E. Vaitkus.
„O dabar išrūšiuosime: paskiepyti čia, nepaskiepyti čia, paskiepyti čia, nepaskiepyti čia, – sakė E. Vaitkus. Ir žodžio laisvės jums nereikia. Juk 30 metų tylėjote. Televizorius išspjaus, ką jums reikia žinoti ir kas jums svarbu: rusai puola kiekvieną dieną, Amerika gelbsti kiekvieną dieną. Briuselis padeda, mes neturtingi. <...> Moralė ir padorumas – ne šio pasaulio dimensija. Turime širdy Lietuvos, kalėjimą purviną Amerikos.“
Ilgainiui, ypač prasidėjus plataus masto rusijos invazijai į Ukrainą, G. Nausėda nuo maršistų nutolo, tačiau niekada nuo savo veiksmų neatsiribojo.
Nuo tos dienos dar buvo daug prokremlinių organizacijų inicijuotų mitingų ir protestų. Per vieną iš jų su maršistų lyderiais pasikalbėti išėjo G. Nausėdos patarėjas. Ir 2021 m. rugpjūčio mitinge, kuris išsiliejo į riaušes, taip pat dalyvavo E. Vaitkus. Nuo tos pat scenos A. Paleckis vadintas politiniu kankiniu.
Kai po riaušių išaušo tas siaubingas savo rezultatais rytas, Prezidentūra, kurios galva visą tą laiką flirtavo su maršistais, pareiškė, kad VSD pateikiama informacija nerodė rimtos grėsmės dėl maršo dalyvių. O suirzęs VSD vadas atrėmė, kad nuo tų metų sausio jie nuolat perspėdavo valstybės instituciją, taigi ir G. Nausėdą, apie maršistus. Vis dėlto, to ryto VSD vado citata irgi iškalbinga: „Departamentas šiuo metu neturi duomenų apie antivalstybinę veiklą ar įrodymų, jog už to stovi užsienio jėgos.“ Nors VSD pripažino, kad pačios riaušės ir turėjo antivalstybinio veikimo elementų.
Ilgainiui, ypač prasidėjus plataus masto rusijos invazijai į Ukrainą, G. Nausėda nuo maršistų nutolo, tačiau niekada nuo savo veiksmų neatsiribojo. Niekada nepripažino, kad jo siekis užmegzti ryšį su specialiai visuomenę kiršinančiomis organizacijomis buvo klaida ar neapsižiūrėjimas.
O valstybės institucijos taip ir neturėjo drąsos šių veikėjų įvardyti kuo nors daugiau nei viešosios tvarkos trikdytojais. Iki šiol nedrįstama dezinformacijos kanalų pavadinti dezinformaciniais kanalais, o tokių kaip E. Vaitkus – antivalstybiniais veikėjais.
Net jo programą, kurioje NATO vadinama agresyviu bloku, siekiančiu sunaikinti rusiją, kurioje iš esmės neigiama Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir skleidžiama dezinformacija apie ją užtikrinančius garantus, teismas įpareigojo VRK atspausdinti.
Ir per patį narcizų žydėjimą šį pavasarį mus išgelbėjo tik tai, kad kremliaus valios vykdytojai Lietuvos žemėje kažkuo nepasidalijo, greičiausiai dėl to, kuris iš jų svarbesnis ir jiems nepavyko susivienyti.
