Tiltas Klaipėda–Stokholmas, sostinės perkėlimas į Visaginą ir ne „greitas“, o „greitesnis“ tramvajus nuo Vilniaus iki Klaipėdos. O kur dar vizas keisianti „privaloma nusipirkti cepelinų porcija“. 2002 metais tokius pažadus žarstė vienas iš kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.
2002 m. vyko tretieji tiesioginiai prezidento rinkimai Lietuvos istorijoje. Tiek politinės agitacijos kokybe, tiek dalyvaujančių kandidatų skaičiumi šie rinkimai buvo išskirtiniai.
Nors populistinių šūkių netrūko, vieno iš kandidatų ir jo komandos pasisakymai kėlė nuostabą ir šypseną. Vienų teigimu tai buvo pasityčiojimas iš politinės sistemos, kitų – kandidatas demonstravo kur kas geresnį situacijos supratimą nei dalis rimtais save laikančių kandidatų.
„Kadangi pats esu iš kaimo, už mane turėtų balsuoti kaimo žmonės. Šiuo metu gyvenu mieste, tai turėtų balsuoti miesto žmonės. Kaip ir užtenka. Sociologai ir mokslininkai sako, kad turėtų prisijungti ir protesto balsai, kurie nebalsuos už nieką. Pergalė kaip ir garantuota“, – savo šansus 2002 metais vertino vienas iš kandidatų Vytautas Šerėnas, kurį jo komanda rinkimuose pristatinėdavo kaip Vytautą Š.
LRT Archyvai dalijasi išlikusiais vaizdo įrašais ir kviečia prisiminti, kaip vyko vieni keisčiausių rinkimų Lietuvos istorijoje.
Rekordinis skaičius kandidatų ir (ne)tikėtas lyderis
2002 metais Valdas Adamkus baigė savo pirmąją kadenciją. Perrinkimo siekiantis prezidentas buvo laikomas pagrindiniu favoritu. Šie rinkimai pasižymėjo ir rekordiniu kandidatų skaičiumi – 23 išreiškė norą dalyvauti, iš kurių 17-ai pavyko surinkti reikalingus dokumentus ir 20 tūkstančių parašų.
Įdomu tai, kad net 5 kandidatai surinkę reikiamus parašus rinkimuose neperžengė net 10 tūkstančių balsų kartelės. Už paskutinėje vietoje likusį Rimantą Joną Dagį balsavo 1264 žmonės, o priešpaskutiniu likęs Algirdas Pilvelis surinko 2074 balsus. Greta jų rikiavosi ir Vytautas Šustauskas, Gyvenimo logikos partijos vadovas Juozas Bernatonis ir Kęstutis Glaveckas.
„Mes turėjome didelę problemą, nes parašų tikrinimas nebuvo pakankamai sėkmingas. Mane buvo pasikvietę į JAV, ryžausi važiuoti ir grįžęs pamačiau, kad pas mus komisijoje yra daug problemų. Seime jau buvo renkami parašai atšaukti komisijos įgaliojimus“, – sudėtingą kampanijos pradžią prisiminė tuometis VRK vadovas Zenonas Vaigauskas.
Tarp favoritų buvo pažįstamų veidų – ankstesniuose rinkimuose nedideliu skirtumu pralaimėjęs Artūras Paulauskas, Vytenis Povilas Andriukaitis, Kazimira Prunskienė, pirmą kadenciją baigęs Valdas Adamkus ar per kelerius metus iškilęs Rolandas Paksas.
Rinkimai turėjo ir nemažai įdomių akcentų. Pavyzdžiui, tarpusavyje konkuravo broliai Vytautas ir Algimantas Matulevičiai. Šį šeimos „derbį“ laimėjo pastarasis, kuris surinko 2,22 proc. balsų ir liko 10-oje vietoje (brolis Vytautas su 1,86 proc. liko 12-as).
„Dabar gal primirštas dalykas, kad jie vyko kartu su savivaldos rinkimais. Tuomet buvo kilusi mintis aktyvumą padidinti ir valstybės lėšas taupyti. Patys prezidento rinkimai buvo ypatingiausi iš visų prezidento rinkimų. 17-ai pavyko surinkti parašus, o jų ten buvo velniškai spalvingų, pačių įvairiausių figūrų“, – prisimena buvęs VRK pirmininkas Z. Vaigauskas.
Iš kandidatų sąrašo buvo akivaizdu, kad daugumą sudarė protesto balsus prisitraukti bandantys kandidatai. 11-oje vietoje likęs Kazys Bobelis, kuris jau dalyvavo 1997 m. rinkimuose, neslėpė ambicijų atsidurti antrame ture.
Į dešimtuką su daugiau nei 50 tūkstančių balsų įsiveržė ir politikos naujokas, Australijos lietuvis Juozas Edvardas Petraitis, kuris deklaravo ir 145 milijonus turto. Šis kandidatas pasižymėjo ir ganėtinai keista strategija – ne raginimais balsuoti, o sveikinimais su šv. Kalėdomis.
Likusią dešimtuko dalį sudarė politikos senbuviai. Pirmojo turo lyderiu tapo tuometis prezidentas V. Adamkus su 35 procentais balsų, o iš karto už jo – R. Paksas, surinkęs 19,66 proc. balsų. Nors antrajame ture buvo laukiama Adamkaus pergalės, tačiau kiek netikėtai viskas apsivertė: 54,71 prieš 45,29 proc. pergalę šventė R. Paksas.
„Man regis Adamkus tikėjosi geresnių rezultatų ir nepanaudojo visų galimybių. Vėliau apkaltos metu paaiškėjo, kad Paksas naudojosi kai kurių rinkimų strategų parama. Tai paveikė rinkėjų valią. Grasinimai bankų griūtimi, masiniais tiražais leidžiami laikraščiai. Turėjo Paksas ir labai stiprų finansinį rėmėją. Paskui visi šie dalykai atskleisti suvaidino svarbų vaidmenį apkaltos procese prieš jį“, – portalui LRT.lt teigė Z. Vaigauskas.
„Teisę į ironišką agitaciją turi kiekvienas kandidatas“
Nemaža staigmena tapo ketvirtoje vietoje likęs ir 112215 (7,75 proc.) balsų surinkęs politinės satyros meistras, „Dviračio televizijos“ vedėjas V. Šerėnas ir jo rinkimų štabas, sudarytas iš Haroldo Mackevičiaus bei Gintaro Ruplėno, kitų puikiai pažįstamų televizinės satyros veidų.
„Šerėnas, sakyčiau, labai rimtas kandidatas buvo. Kuomet pamatė, kad populiarumas labai stipriai didėja, jis labai išsigando dėl kandidatavimo ir pagalvojo, kad nelabai su tuo prezidento postu susitvarkys“, – teigė buvęs VRK vadovas Z. Vaigauskas.
Vienas iš pokšto bendraautorių ir „kitos savaitės rinkimų štabo vadovas“ H. Mackevičius prisimena, kad planas sudalyvauti didžiojoje politikoje buvo apgalvotas jau gerokai anksčiau ir turėjo tapti net politine partija. Tiesa, 2008 metais šį sumanymą įgyvendino kitas „dviračio“ kūrėjas Arūnas Valinskas.
„Prezidento rinkimų atveju atrodė, kad lengva tuos 20 tūkstančių surinkti. Iš tiesų buvo labai sunku. Vienintelė bėda – 40 metų reikia turėti. Kai tau 28-eri, tie 40 atrodo kažkur labai toli. Vytautas vyresnis ir jam kartodavome, kad tu ir dalyvausi. Vedėjas, prezidentas, laidą reklamuosi. Pajuokavom, bet sukako Vytautui 40 ir kaip tik atėjo 2002 metų rinkimai, prisiminėm tą mintį“, – teigė H. Mackevičius.
Tiesa, politiniai pokštai su „tikrais prezidentais“ nebuvo naujiena „dviračio“ komandai. Tiek Algirdas Mykolas Brazauskas, tiek V. Adamkus kvietė kūrybinę komandą į prezidentūrą, iš ko gimė ne vienas siužetas su pareigas einančiais prezidentais.
Politinė sistema tuo metu neįvertino potencialo ir rimtai į šią kampaniją nežiūrėjo. Iki tos akimirkos, kai buvo įteikti visi dokumentai ir reikalingi parašai. Humoristas Vytautas Š., kaip jį vadino rinkimų komandos nariai, tapo realiu pretendentu į prezidento postą.
„Parašų mes surinkome 36 tūkstančius, iš kurių virš 10 tūkstančių buvo ant laikraščio atspausdintas blankas. Tu jį iškerpi iš laikraščio, apėjai kaimynus ir surinkai parašus. Legalu ar ne – niekas nežinojo, bet parašai tikri, matosi“, – prisimena H. Mackevičius.
17 žodžių programoje teigiama, kad kandidato „politinė programa transliuojama kasdien 20:00 LNK kanalu“. V. Šerėno štabas į rinkimų kampaniją atnešė ir tilto Klaipėda–Stokholmas idėją, vizas siūlė keisti „privaloma nusipirkti cepelinų porcija“, sostinę iškelti į Visaginą, Lietuvoje nutiesti ne greitąjį, o „greitesnį“ tramvajų.
Tiesa, paklaustas apie aktualius ir Lietuvai svarbius reikalus, surimtėdavo ir išdėstydavo tvirtą ir aiškią poziciją. Pavyzdžiui, paklaustas apie prezidento galių didinimą šis atsakė, kad prezidento galios pakankamos ir nieko panašaus daryti nereiktų.
„Vytautas labai spyriojosi, nes čia ir šeima, vaikai įtraukiami. Sako, kad mes turime susitarti, kur pradedame ir baigiame. Ar mes tik padeklaruojame, kad eisime ir iš tikro ne. Gal mes sumokame užstatą, tuo metu 6000 litų, bet nerenkame parašų. O gal einame iki galo?“ – prisimena H. Mackevičius.
Paramos buvo laukiama tiek iš verslo, tiek iš paprastų žmonių. Aukotojų pavardės buvo skelbiamos kiekvienoje „Dviračio televizijos“ laidoje. Pavyzdžiui, vienas pilietis kasdien pervesdavo po pusantro lito, todėl kiekvieną vakarą skambėjo jo vardas ir pavardė.
Visa „rinkimų“ reklama buvo daroma nemokamai ir transliuojama LNK kanalu. Tai ir kitas paradoksas – rinkimų metu LRT reklamavo kito TV kanalo laidas ir veikėjus. „Jeigu manęs neišrinks, vadinasi, Lietuvos žmonėms svarbiau „Dviračio televizija“, – teigė kandidatas.
H. Mackevičius teigė, kad politinei reklamai nebuvo išleista nė cento – viskas daroma iš „Dviračio televizijos“ resursų. Išlikusiuose vaizdo įrašuose galima pamatyti ir tuometes kandidato reklamas:
Ir tai prasidėjo
Neįprasta buvo tai, kad V. Šerėno rinkimų reklamoje dalyvavo ir kiti kandidatai į prezidentus. Gyrė šį už humoro jausmą, tačiau save projektavo aukštesnėje vietoje. Daugumą jų V. Šerėnas aplenkė.
„Aš tikiu, kad jis nuims balsų iš Pakso, Paulausko ir gal Adamkaus, tada man bus lengviau praeiti į antrą turą. Ir aš tikiu, kad ateityje turėsiu galimybių daugiau su ponu Šerėnu pabendrauti ir padiskutuoti, nes jis yra įdomus asmuo“, – apie konkurentą kalbėjo kitas kandidatas K. Bobelis.
Kandidato komandą sudarė H. Mackevičius bei G. Ruplėnas. Kaip teigiama politinei agitacijai skirtoje laidoje, pirmajam buvo žadama „Januškos vieta“ prezidentūroje, o kitas užimtų „Kuolio vietą“. Šitaip ironiškai buvo dėliojami politiniai postai – tiek Darius Kuolys, tiek Albinas Januška patarinėjo V. Adamkui.
„Išsirutuliojo koncepcija, kad darome viską rimtai, bet labai akivaizdžiai šaipomės iš populizmo, renkame populistinius balsus, taip darydami parodiją. Susimetėm užstatui, tada nuėjom į LNK televiziją, pasiėmėm carte blanche bet kokiems veiksmams. Iš pradžių sakėme, kad pavyks ar nepavyks, bet laidai reklama bus bet kuriuo atveju“, – teigė komandos narys H. Mackevičius.
Kviečiant kandidatą į debatus rinkimų komanda taip pat nepraleido progos reklamuoti savo laidų. Maža to, G. Ruplėnui burtų keliu traukiant debatų laiką ir oponentą, iškrito pats V. Adamkus. Kaip paaiškėjo vėliau, šis debatuose nepasirodė dėl sveikatos problemų.
„Įdomiausia, kad politinė sistema visiškai nesuprato, ko mes siekiame. Tie, kurie protingesni, suprato, bet daug buvo tokių, kurie sakė, kaip jūs čia iš to uždirbsite. Atsakymas yra niekaip, mes nesiekiame iš to uždirbti“, – prisimena „kitos savaitės rinkimų štabo vadovas“ H. Mackevičius.
Netikėtas rezultatas ir konkurentų pasiūlymai
Komanda linksminosi ir kopijuodama kitų kandidatų rinkimų klipus bei juos perkurdama su V. Šerėnu. Politinės agitacijos laidose eidavo į linksmą konfrontaciją su vedėju, o keistais ir nerealiais pasiūlymais draugiškai šaipėsi ir populistinių pažadų.
„Mes surinkome protesto balsus, juos sukoncentravome į vieną vietą ir kažkam padėjome, bet tai aš supratau jau vėliau, kai Valinskas nuėjo į Seimą. Jis surinko tuos protesto balsus į vieną krūvą ir juos atidavė Kubiliui. Tada aš supratau, kaip veikia sistema. Tuo metu apie tai negalvojome“, – šiandien situacija vertina H. Mackevičius.
Rinkimų naktį „dviračio“ komanda dirbo dviem frontais – kol vieni sekė rinkimų rezultatus, kiti personažai važinėjo per kandidatų štabus ir filmavo rinkimų nakties siužetus. Pasirodžius pirmiesiems rezultatams, H. Mackevičius lankėsi K. Prunskienės štabe.
„Pas Prunskienę visada atvažiuodavai kaip pas mamą – staliukas, degtinėlė, žuvytė kepta ir lašinukai. Jaukiai, ūkiškai, valstiečių partija. Atvažiavome pas Prunskienę su personažais ir ji pakvietė prie stalo. Kaip tik tada pasirodė pirmi rezultatai ir Vytautas buvo ketvirtoje vietoje. Tuo metu tikrai stalčius atsidarė. Valgom jau tyliai, greitai, kol mūsų neišmetė“, – netikėtą rezultatą prisimena H. Mackevičius.
Antrajame rate kandidatas Vytautas Š. neparėmė nė vieno iš dviejų kandidatų, nors tokių prašymų buvo. Tiek R. Paksui, tiek V. Adamkui stipraus, kaip paaiškėjo po pirmo turo, kandidato palaikymas buvo gyvybiškai svarbus. „Dviračio“ komanda atsiribojo nuo rinkimų šurmulio ir šventiniu periodu išskrido atostogų.
„Žinau, kad atėjo Gintaras Šurkus nuo Pakso derėtis dėl paramos antrame ture. Jis pirmame sakinyje supainiojo laidos pavadinimą, antru sakiniu sumaišė televizijos kanalus. Tai nebuvo gera pokalbio pradžia ir aš jį pasiunčiau rusiškai tiesiai šviesiai... Nepavyko pokalbis, ieškojo tos pagalbos ir Adamkus, po pirmo turo kvietėsi prezidentūra, bet mes nusprendėme, kad čia viskas ir baigsis“, – prisimena H. Mackevičius.
Nors ir buvo renkama parama rinkimų kampanijai, tačiau visi pinigai taip ir liko nepanaudoti ir atgautas net 6000 litų užstatas. Juos komanda panaudojo labdarai. Tiesa, ir čia neapsieita be ironijos.
„Kompiuteriai tuo metu dar buvo brangūs, pinigų suaukota apie 25 tūkstančius. Mes už visus tuos pinigus nupirkom gerus kompiuterius ir išsirinkome vieną apygardą, kurioje už Šerėną nebalsavo. Jiems davėme vieną kompiuterį, o tie, kurie balsavo už mus, gavo keturis kompiuterius“, – kampanijos pabaigą prisimena H. Mackevičius.
Apibendrindamas rimtai nerimtą kampaniją, „kitos savaitės rinkimų štabo vadovas“ teigė, kad rezultatas buvo netikėtas, tačiau tolesnių žingsnių nuspręsta nedaryti ir pokštu laikytą kampaniją užbaigti ties pirmu turu.
„Aš tikrai negalvojau, kad mes būsime 4-oje vietoje. Ir mes buvome apsibrėžę, kad „pilna koja“ nežaisime. [...] Vytauto buvo labai aiški sąlyga – nuogo užpakalio per televizorių aš nerodysiu, jis nedarys nieko, kas neatitinka jo vidinės etikos“, – 2002 metų rinkimus apibendrina H. Mackevičius.
