Kas gali sieti ispaną ir lietuvę, prozininką ir poetę, po archyvus kantriai besiknaisiojantį istoriką ir jautriai pasaulį reflektuojančią rašytoją? Pasirodo, fosilijos. Todėl šįsyk kalbu apie „dinozaurų vaikiu“ pramintą romano „Lieka tik oras“ autorių Juaną Gómezą Bárceną ir Mariją Mažulę, pernai debiutavusią su poezijos knyga „Fosilijos yra nėriniai“.
Juan Gómez Bárcena. „Lieka tik oras“. „Alma littera“, vertė Aistė Kučinskienė
Juanas Gómezas Bárcena – šiuolaikinės ispanų literatūros atstovas, prozininkas, istorikas. „Alma littera“ neseniai išleido jo romaną „Lieka tik oras“, kuriame atsiskleidžia, ko gero, plačiausias mano iki šiol matytas literatūrinis užmojis – papasakoti mažyčio kaimelio Tonjaneso istoriją nuo dinozaurų iki mūsų dienų.
Tonjanesas – kaimas pačioje Ispanijos šiaurėje, įsikūręs netoli bangų plakamų skardžių. Iš pažiūros jis niekuo neypatingas – neišsiskiria nei architektūriniais paminklais, nei ryškiomis asmenybėmis. Rašydamas šį romaną autorius žvelgia gilyn – pro grunto klodus kasasi iki dinozaurų griaučių, o pro istorines epochas braunasi link klausimų apie žmogiškąją būtį. Bárcenai nėra nesvarbių veikėjų – jis fiksuoja ir vos kelių mėnesių mirusius kūdikius, ir kaimo senbuvius, stebinčius, kaip jų rutiną pamažu išardo vasarotojai, ir tvarte pririštą kaimo kvailelį, ir karaliaus pasiuntinius, ir vaikų žaidimus, ir visa niokojančius karus, ir paaugliškus įsimylėjimus. Fiksuodamas tų mažųjų žmonių likimus autorius drauge kalba apie amžinybę ir nebūtį, apie nenuspėjamus pokyčius, apie tai, kokie esame nereikšmingi ir drauge savitai svarbūs. Bárcena susitelkia į laiko tėkmę, vardija mirusiuosius, kalbina gyvuosius, o šalia visai neįkyriai trypčioja ir visa į vieną sujungiantis autobiografinis romano pasakotojas, archyvuose ieškantis atsakymų į šiuolaikybės klausimus.
Bárcena ne tik geba jautriai pažvelgti į didžiulį kiekį istorinės informacijos, bet ir savitai konstruoja patį pasakojimą. Nuo gausybės šiuo metu labai populiarių istorinių romanų šis skiriasi postmodernia prieiga, struktūrine žaisme. Atsivertę knygą pamatysite, kad viena paraštė kiek platesnė – joje mirga įvairios datos, o pasakojimo lūžis, perėjimas iš vienos epochos į kitą, dažnai įvyksta vidury sakinio. Pradėję eilutę priešistorėje galbūt baigsite 21 amžiuje, o iš 19 a. staiga būsite perkelti į 17 a. Būtent tokia greita, kone svaiginanti pasakojimo kismų dinamika ir kuria „Lieka tik oras“ žavesį. Žinoma, čia svarbu pasakyti pagiriamąjį žodį vertėjai Aistei Kučinskienei.
Bárcenos tekste esama pasažų, kur vienas po kito vardijami mirusieji. Man šie teksto fragmentai priminė poeto iš Peru Césaro Vallejo eilėraštį „Valandų smurtas“, kuris baigiasi žodžiais „mirė mano amžinybė ir aš jos gedžiu“, o drauge ir Sigito Parulskio atitarimą „mirė – viskas svarbu, mirė – nieko nėra reikšminga“. Būtent apie tai šis romanas. Ir būtent todėl jį reikėtų perskaityti.
Marija Mažulė. „Fosilijos yra nėriniai“, leidykla „Kauko laiptai“
„Fosilijos yra nėriniai“ – debiutinė, išlaukta Marijos Mažulės poezijos knyga. Į rinkinį sugulę tekstai dėmesingai žvelgia į supantį pasaulį – stebi gamtos kismus, trapias kasdienes akimirkas, šeimos ryšius. Poetinė Marijos kalba svyruoja tarp kasdienio, įprasto, atpažįstamo kalbėjimo ir subtilaus metaforiškumo.
Marijos eilėraščiuose daug stebėjimo – rašytoja ne tik traukia medžiagą iš savęs, bet ir žvelgia į tai, kas supa, tarsi mėgindama suvokti savo vietą sudėtingame santykių tinkle. Rinkinio „Fosilijos yra nėriniai“ kalbėtoja atsisako tylėti, bando kurti savąją tiesą, perteikti savo žvilgsnį į pasaulį, bet tai daro neįkyriai, nekamuodama skaitytojo savo sopuliais. Visai kaip Bárcena, Marija fiksuoja mažuosius nutikimus – po koncerto grįžusią motiną, susitikimą su tėvu, gamtos kaitą, kiemo žaidimus, pokalbių nuotrupas, žybtelėjusias mintis. Būtent tai man ir kuria jos poezijos grožį – Marijos pasaulis pilnas vyksmo, tačiau nėra skaitytojui brukamas, teka natūraliai, organiškai – galbūt prie to prisideda ir su vandeniu susijusių metaforų daugis. Drauge, knygos „Fosilijos yra nėriniai“ eilėraščiai gražiai tęsia Lietuvos moterų rašytojų tradiciją išmąstyti, atrasti save per šeimos saitus – kai kurie Marijos Mažulės tekstai gražiai susikalba su Gretos Ambrazaitės poezija.
Juano ir Marijos kūrybą sieja ne tik dėmesys laiko tėkmės įspaudams. Jiems abiem įdomi intymioji, mažoji istorija, paraleliniai naratyvai, kuriuos faktai ir datos dažniausiai uždusina savo svoriu. Abu rašymus jungia pastabumas ir jautrumas aplinkai – noras išbūti, suprasti, atpažinti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
