Žmogus, stipriai prisidėjęs prie to, ką matome ekrane per eurovizinį Silvestro pasirodymą, – šviesų ir vizualizacijų dailininkas Norvydas Genys. Jis dirbo ir su pasaulyje garsiais atlikėjais, tokiais kaip Dua Lipa, Lewis Capaldi ir „Coldplay“, taip pat su žymiausiais teatrais, mados renginiais.
– Kaip prisijungėte prie eurovizinės Silvestro kelionės?
– Labai atsitiktinai. Iš tiesų nesu labai aktyvus socialinėse medijose, visada buvau ganėtinai uždaras ir gyvenau savo pasaulyje, be to, dirbu vienoje Londono dizaino studijų, kurią klientai paprastai susiranda patys. Kai išsiskyrė mūsų keliai su įmonės socialinius tinklus administruojančia įmone, nutariau pasmalsauti, kaip viskas tose medijose vyksta, susikūriau savo paskyrą bei pasidalijau keliais darbų pavyzdžiais.
Po kelių dienų su manimi susisiekė Silvestras, parašė, kad jam patiko kūryba ir pasiteiravo, ar būtų įdomu prisidėti įgyvendinant jo dainos pasirodymo idėją. Kadangi Lietuvoje jokių projektų nevykdau, jo pasiūlymas mane išties sudomino, patiko ir pati daina, taigi taip atsidūriau jo eurovizinėje komandoje.
– „Eurovizijoje“ vaizdas, kurį matome ekrane, yra toks pat svarbus, kaip ir daina. Papasakokite apie paties pasirodymo idėją, spalvas, šviesas – ką jomis pasakojate?
– Pasirodymo koncepcija yra paremta kūrinio idėja – apie kovą su vidiniais demonais, šešėliais, apie būseną tarp šviesos ir kančios, nežinojimą, kaip iš ten išeiti ir ką daryti. Pasirodyme iš esmės pinasi dvi emocijos: viena išreikšta raudona spalva, ji – labai stipri, simbolizuojanti norą kažką padaryti, ištrūkti, kita – ramesnė, silpnesnė, kiek depresyvi ir slopinanti mėlyna.
Taip pat spalvą naudojame maskuoti bei išryškinti tam tikriems elementams. Raudonas kostiumas švyti po raudona šviesa, iš akių ištraukiama visa spalva, jos atrodo tarsi juodos. Pakeitus spalvą į mėlyną, kostiumas nusidažo juodai. Nors žiūrovas tokių dalykų galbūt ir nepastebi, tai daro įtaką kaip žiūrintis išjaučia girdimą kūrinį.
Sprendimas beveik nenaudoti baltos šviesos – neatsitiktinis. Pasirodymui pasiekus aukščiausią tašką, mėlyna ir raudona maišomos kartu, o tarsi išsilaisvinus iš rėmų, pasirodyme atsiranda ir balta šviesa. Viskas nuoseklu ir tikslinga.
– Silvestras neslepia, kad jam įdomu viskas, kas susiję su jo pasirodymu, jam svarbu dalyvauti visuose procesuose ir įsitikinti, kad viskas atitinka jo viziją. Turbūt jis neliko tik stebėtoju ir kuriant pasirodymo vaizdą, tiesa?
– Tiesa, ir tai yra labai teigiama. Jei tame burbule gyveni vienas ir vis žiūri į tą patį vaizdą, kurį pats sukuri, gali pasiklysti tame, ką darai. Žvilgsnis iš šono labai reikalingas. Tik dirbdami komandoje galime pasikeisti idėjomis ir surasti geriausius sprendimus.
– Jūsų gyvenimo aprašymas įspūdingas. Esate prisidėjęs prie pasaulinio lygio muzikos atlikėjų: Dua Lipos, „Coldplay“, Lewiso Capaldi ir kt. pasirodymų, dirbote su Karališkojo baleto teatro, Vest Endo ir Brodvėjaus spektakliais, BBC ir „Netflix“ televizijos projektais, Londono mados savaite ir daugybe kitų labai ryškių projektų.
– Sakyčiau, man pasisekė, jog viskas taip susidėliojo – atsidūriau tinkamu metu tinkamoje vietoje ir sutikau reikiamus žmones. Turbūt man labai padėjo ir mano asmeninės savybės: mažai kalbu ir daug dirbu. Atsirado įvertinusių mano darbštumą, ramų būdą bei gebėjimą dirbti komandoje, o tai šioje industrijoje yra itin svarbu. Tai man ypač pravertė karjeros pradžioje, kai reikėjo įgyti patirties ir išlavinti įgūdžius.
Iš tiesų ši industrija nėra didelė – nors talentingų žmonių netrūksta, su dauguma jų gali būti sudėtinga. Apskritai šis darbas nėra lengvas, jame daug streso, ilgos darbo valandos, taigi natūraliai visiems norisi dirbti su žmonėmis, su kuriais procesas netampa kančia. Todėl dažnai žmonės vėl ir vėl renkasi bendradarbiauti su tais, kurie jau pažįstami ir patikrinti.
– Kaip apskritai pasirinkote tokią sritį?
– Negalėčiau sakyti, kad apie šią specialybę svajojau nuo vaikystės, tačiau menai man visada buvo artimi, daug piešdavau, domėjausi muzika, man buvo įdomu ją apipavidalinti. Taip pat mano tėtis buvo apšvietėjas, taigi matydavau, kaip jis dirba, kaip nešasi namo įvairią įrangą, mokosi ja dirbti. Nemaniau, kad ir aš pasuksiu šia kryptimi, tačiau būdamas šešiolikos supratau, kad turiu apsispręsti, su kuo siesiu savo ateitį, ir vis tik pasirinkau šviesų dizainą.
Tiesa, Lietuvoje tokių studijų nebuvo, taigi nelabai žinojau, nuo ko pradėti. Sumaniau parašyti vienam žymiausių apšvietėjų pasaulyje Patrickui Woodroffe`ui. Nesitikėjau, bet jis man atrašė – rekomendavo tris mokyklas, kurias laikė stipriausiomis. Įstojau į Royal Central School of Speech & Drama, kurioje mokėsi daug žymių aktorių ir režisierių. Kol studijavau, išgyventi nebuvo lengva, taigi dienas leisdavau universitete: ateidavau devintą valandą ryto, išeidavau devintą vakare. Kadangi neturėjau pinigų, nelabai turėdavau, ką veikti, tad likdavau ilgai mokytis, kažką dirbdavau.
Po studijų kelerius metus dirbau apšvietėju koncertų turuose, tačiau greitai pajutau, kad pasiekiau tam tikras lubas, norėjosi dar kažko, tad pradėjau kurti vizualizacijas ir projekcijas ekranams. Pradėjau skintis kelią šioje srityje, ir man vėl labai pasisekė – praėjau darbo pokalbį ir patekau į vieną žymiausių tuo metu studijų, kuriančių spektakliams, miuziklams, instaliacijoms.
– Kaip jau matėme, palieka įspūdį projektai, su kuriais jums teko dirbti. Ar labai sudėtinga dirbti su tokiomis žvaigždėmis ir jų įnoriais?
– Su studija esame užsitikrinę poziciją, kai jau galime rinktis, su kuo norime dirbti. Tikrai yra buvę labai sudėtingų klientų ir darbas paliko ne pačius geriausius prisiminimus, tačiau savo projektus visuomet išbaigdavome iki galo ir stengdavomės išpildyti kliento vizijas. Tiesa, ne su visais vėl sutinkame bendradarbiauti.
– Su kokiais projektais pačiam smagiausia dirbti – spektakliais, koncertais?
– Lyginti teatrą su koncertais būtų tas pats, kas lyginti sprintą su maratonu. Dirbant vien su koncertais, veikiausiai galima išprotėti, nes viskas vyksta itin dideliu tempu, turint nedaug laiko, bet labai daug įvairios informacijos, medžiagos. Čia viskas nuolat keičiasi. Taigi man patinka, kad kartais galiu bėgti sprintą, kartais – maratoną. Tai suteikia skirtingos patirties, įgūdžių bei įneša tam tikros pusiausvyros. Be to, taip yra daug įdomiau.
– Šių metų „Eurovizija“ – jūsų pirmoji?
– Taip. Į kūrybos procesą įsitraukiau nuo pat pradžių, taigi pamačiau, kaip vyksta pasiruošimas, darbas su konkurso organizatoriais, kaip dailinama pasirodymų režisūra arenoje. Galbūt kai kurie dalykai mane nustebino ar pasirodė tvarkomi ne efektyviai, tačiau iš esmės buvo labai įdomu pamatyti tą eurovizinę virtuvę.
