Ir čia tik keletas bendravimo paradoksų. Gali būti, kad su pokalbiais lygiai taip pat, kaip ir su seksu: kai turi kada (sekso atveju – kur) ir su kuo – nenori; kai nori ir turi su kuo, neturi kada; kai turi kada ir nori – neturi su kuo.
Klausimas apie bendravimą nekyla tuomet, kai jis prasmingas ir malonus, tačiau ne visada susiduria norintys ir/ar mokantys bendrauti. Atrodo, kaip galima nemokėti bendrauti?
Komplikacijos ir kaip reaguoti
Yra žmonių, kurie kalbėdami pamiršta apversti smėlio laikrodį – pasisakymo laikas baigėsi. Kartais klausytojas bando jį apversti, o kalbėtojas traktuoja tai kaip ženklą tęsti.
Yra žmonių, kurie kalbėdami pamiršta apversti smėlio laikrodį – pasisakymo laikas baigėsi. Kartais klausytojas bando jį apversti, o kalbėtojas traktuoja tai kaip ženklą tęsti. Klausytojui svarbūs kalbėtojo jausmai ir jis nedrįsta dangčiu uždengti verdančio puodo, nes išbėgs, ir reiks valyti pasekmes. Na taip, saugiau būti „kempine“. Nieko tokio, jei vaidmenimis apsikeičiama, nors pasitaiko ir natūralių simbiotinių santykių tarp puodų ir kempinių.
Bendravimas su neurotikais vertas atskirto dėmesio, nes primena sadomazochistinį žaidimą „įspirk man“. Viena vertus, jų galvose pilna parako, kuris pradeda sproginėti nuo bet kokio žodžio – jiems vaidenasi, kad juos apšaudo, o sandėliuojami parako briketai čia visai niekuo dėti. Kita vertus, tokie žmonės negali neužduoti kokio nors neadekvataus, t.y. su jų reikalu nesusijusio, klausimo arba pasilaikyti sau „rekomendaciją“, kurios nei kas klausė, nei prašė. Liaudiškai tariant, lipa ant grėblio. Tik jiems sunku suvokti, kodėl gauna kotu kakton, todėl, kartą užlipę ir garsiai ar mintyse pasipiktinę grėblio elgesiu, lips ir toliau.
Yra žmonių, kurie jaučiasi mistiškai įsipareigoję bendrauti iš vadinamojo reikalo, nors tas reikalas dažniausiai būna paremtas tuščiu dekoratyviniu mandagumu arba kokiais nors parazitiniais interesais, kai tu turi savo sąskaita tenkinti kažkieno reikmes. Aš tokio bendravimo nepripažįstu, kertu lyną kirviu – „ačiū už dėmesį, geros kelionės“. Atvejų būna įvairiausių – pasitaiko ir visokių cinikų bei sociopatų – taigi atsargoje visada verta turėti tinkamų įrankių.
Kaip atsiranda iškalba?
Žalioje jaunystėje nemėgdavau kalbėti – vietoj to stebėdavau kitus. Buvau drovi, o nemaža dalis kalbančiųjų atrodė durniai su iniciatyva. Tais laikais niekas nevarinėjo antibully kampanijų, tačiau kaip žodinio priekabiavimo rezultatas susiformavę atsikirtimo įgūdžiai tikrai nepakenkė. Pirmoji išvada: tylus stebėjimas ir analizė sveika mąstymui, bet nesveika kantrybei. Antroji išvada: priekabiavimas išmoko pagaląsti ironijos ir sarkazmo įrankius – tik nesakykit, kad sveikiau nemokėti elgtis su šiais „ginklais“.
Studijoms pasirinkau profesiją, kurioje pokalbių neišvengsi. Pradėjus praktikuotis, papildomos įtampos pridėjo tai, kad reikėjo gan greitai orientuotis visiškai nepažįstamose srityse ir kasdien pateikti tų pokalbių rezultatą. Trečioji išvada: nаujos sritys plečia žinių bagažą ir temų spektrą. Ketvirtoji išvada: laiko spaudimas ugdo nuovoką.
Pakeitus orientaciją nuo įvykių ir faktų prie žmonių ir nuomonių, įsitikinau, kad negalima spręsti apie žmonių įdomumą pagal jų įvaizdį – net didžiausias humoristas pokalbyje gali būti visiškas nuobodyla, populiarus dainininkas – primityvus, vidutinio ryškumo aktorius – gilus ir taiklus, o tylenis menininkas – beveik haiku meistras. Penktoji išvada: nespręsk apie žmogų pagal kepurę (karjerą).
Naudingiausias turbūt buvo perėjimas į kitą barikadų pusę – nuo klausinėjimo prie atsakymų formulavimo, t.y. galvojimo, ką ir kaip pasakyti, kad būtų aktualu, informatyvu ir dar skambu. Teko dar labiau įsigilinti į naujas sritis. Šeštoji išvada: ne visi išmanantieji sritį sugeba savo išmanymą efektyviai pateikti (todėl ir rinkimus dažnai laimi ne tie, kurie verti). Septintoji išvada: Norint žmogų įtraukti į pokalbį – reikia būti smalsiam ir užduoti gerus klausimus.
Pokalbio indikatorius
Vienintelis būdas matuoti pokalbio efektyvumą – tai... energija. Nesvarbu ar pokalbio tikslas informacija, ar santykis – kai jis tenkina abiejų pusių informacinius ir emocinius poreikius, energija teka. Kad tai vyktų, poreikiai turi skirtis ir galutinė sistemos būsena turi būti pusiausvyroje (vienas pasitenkino suteikęs, kitas gavęs). Kalbu teoriškai, bet praktikoje tai pamirštame ir bandome kažką išprievartauti, nereaguodami į pašnekovo signalus ar netgi nesuprasdami savųjų.
Esu eksperimentavusi praktiškai – jei sulygindavau savo energijos lygį su pašnekovo, tai arba susiginčydavom, arba pokalbis tuoj pat išsekdavo. Jei žmogus nelankstus, komfortiškai jaučiasi tik sau įprasto formato ribose, susiklosčius atvirkščioms aplinkybėms – pavyzdžiui, aktyvusis yra pavargęs arba pasyvusis susierzinęs, bendravimas komplikuojasi. Taigi visada sveika praktikuotis būtent tame vaidmenyje, kuriame būni rečiau.
Kalbant apie naujas pažintis, yra dvi pagrindinės priežastys, kurios gadina bendravimą: pirma, išankstinis nusistatymas žmonių atžvilgiu – „tas įdomus, o tas tai ne“; antra – nesuvokimas, kad pokalbiui palaikyti reikia ne būti gerai informuotam ar įgudusiam, o susidomėjusiam.
Tai galioja ir profesiniams, ir asmeniniams pokalbiams. Sakoma fake it, till you make it. Bet aš pastebiu, kai pašnekovas pokalbyje „dirba“ ir man tai nepatinka. Lygiai, kaip nepatinka, kai pašnekovas verčia dirbti mane. Pvz., užduoda „firminius“ klausimus, kurie nieko bendro su manim neturi arba tiesiog neatitinka intymumo lygio ar konteksto – pvz., pirmą kartą matomas žmogus tavęs klausia, ar tu esi laiminga.
Intymumo barjeras
Aš už natūralų bendravimą. Jei intuityvūs principai veikia mityboje, juolab jie veikia bendravime. Jei neveikia išankstinės nuostatos, mūsų pasąmonė sėkmingai nuskaito, su kuo, kaip sakau, „esame vienoje paradigmoje“, t.y. rasime bendrą kalbą ar ne. „Bendra kalba“, beje, reiškia ne tiek bendrus interesus, kiek artumą, kuris ir lemia tarpusavio supratimą.
Kai tai nutinka spontaniškai, artumas patiriamas kaip stebuklas. Dažniausiai taip nutinka romantiniuose santykiuose, tačiau po 3 metų tenka susitaikyti, kad vargu ar bepatirsi šį jausmą. Tačiau, kai tampi atvira sistema – kad ir kaip mistifikuotai tai skambėtų – pasaulis aplink tave pasikeičia – tokie bendravimo stebuklai, teikiantys didelį malonumą, ima nutikti nuolat. Kitiems būna keista, kai sužino, kad su kažkuo nesame „vaikystės draugai“, o vos vieną ar kelis kartus susidūrę atsitiktiniai pažįstami.
Atrodo, kad tapti atvira sistema reikia drąsos – tačiau mano patirtis rodo, kad viskas prasideda nuo meilės sau.
Atrodo, kad tapti atvira sistema reikia drąsos – tačiau mano patirtis rodo, kad viskas prasideda nuo meilės sau. Tokios, kai negėda savęs nuogo ir netobulo. Kai joks išorinis poveikis nepajėgus tos meilės užmušti. Netiesa, kad meilė sau trukdo mylėti kitus – kai nejauti grėsmės, nebesigini nuo vėjo malūnų ir nebepuoli nebūtų priešų. Jei bando pulti tave, supranti, kad žmogus bijo.
Beje, tokie santykiai, kuriose nėra kalbėjimo barjero, veikia terapiškai. Todėl ne visiems sunkumų patiriantiems žmonėms būtina gultis ant psichoanalitiko kušetės – jei savęs nebijai ir turi su kuo atvirai išsikalbėti, daug ką gali išspręsti pats.
Pokalbių terapija
Net pokalbis, kuriame klausytojas nieko nepatarė ir nebuvo rastas konkretus sprendimas, leidžia tekėti energijai. Tavo pašnekovas ne kempinė, jis greičiau veidrodis (ne veltui sakoma „pasikalbėjau su protingu žmogumi – prieš veidrodį“). Tokia kalbėjimo kitam klausant metodika vadinama fokusingu. Tai tarsi fotoaparato objektyvo fokusavimas, siekiant išgryninti tiksliausią žodinį apibūdinimą jausmui, kurį jauti. Keistas dalykas, bet kai sugebi išgryninti esmę, kažkas tavyje pasijunta pagaliau išgirstas ir nustoja sabotuoti tavo gyvenimą.
Aišku, atvirumo baimė yra savotiškas dalykas – kiek verta mesti jai iššūkį, kiekvieno individualus reikalas. Man suveikė kitų pavyzdys, kaip jie atvirai šneka apie savo būsenas, ir nieko blogo jiems nenutinka.
Pokalbių mados
Visada gana skeptiškai reaguoju į kraštutinį pozityvizmą – augimui sveika įtampa, kaip rodo praktika, šiltnamiuose (dažnai skandinaviškuose) auginti žmonės natūralių gyvenimo sąlygų neatlaiko.
Sveika įtampa aš vadinu diskusijas, nors yra žmonių, kurie tokį bendravimo būdą traktuoja kaip ginčus. Bet būtent juose sparčiausiai lavinama iškalba, o tai reiškia ir kritinis mąstymas.
Sveika įtampa aš vadinu diskusijas, nors yra žmonių, kurie tokį bendravimo būdą traktuoja kaip ginčus. Bet būtent juose sparčiausiai lavinama iškalba, o tai reiškia ir kritinis mąstymas, kuris pozityvistams nunyksta (iš esmės mąstymas negali būti nekritinis, o pozityvus mąstymas savo esme nėra mąstymas – tai nuostata kreipti dėmesį tik į vieną monetos pusę).
Kadaise su vienu pažįstamu solidariai ilgėjomės laikų, kai kompanijos rinkdavosi namų virtuvėse ir varinėdavo daugiau ar mažiau intelektualius pokalbius. Juokinga, kad nuo žalios jaunystės įsivaizdavau save pokalbių salono, kuriame rinktųsi visokie įdomūs žmonės, šeimininke. Tačiau tai ore kabanti mintis, taigi jau matyti judesių link įvairių formatų pokalbių klubų ir tai džiugina.
Paradoksalu, kad kokybiškam bendravimui dažnai pristinga laiko, nors tuščiam kasdieniniam bendravimui laiko skiriama ne tiek mažai. Kaip rašo Henry Thoreau 1864 m. išleistam „Voldene“:
„Žmonių draugija paprastai pernelyg pigi. Mes susitinkame pernelyg dažnai, nespėję įgyti jokios naujos vertės vienas kitam. Susitinkame triskart per dieną prie valgio ir kiekvienąsyk iš naujo vaišiname vienas kitą tuo pačiu senu paplėkusiu sūriu – savimi (...) Gyvename per tankiai ir kliūvame vienas už kito, ir aš manau, šiek tiek netenkame pagarbos vienas kitam. Tikrai reikšmingam ir nuoširdžiam bendravimui pakaktų mažesnio dažnumo.“
Taigi greitas vartotojiškas bendravimas, kaip ir greitas maistas, gal tam kartui ir skanu, bet ilgainiui nesveika.
Strelkabelka.lt yra dviejų autorių tinklaraštis apie dvi gyvenimo ir asmenybės puses: kietą ir minkštą, racionalią ir juslingą, ironišką ir sentimentalią. Strelkos ir Belkos gyvenimo būdas per kūno ir proto praktikas, psichologiją, patiekalų receptus, restoranų bei kitų dalykų apžvalgas. Tinklaraščio paskyros socialiniuose tinkluose Facebook ir Instagram.
