„Aš nebe atlikėja, jau atpratau nuo tos minties. Geriau jaučiuosi mokytojos vaidmenyje, tačiau mano sugebėjimai niekur nedingo“, – juokiasi pašnekovė. Pastarieji metai Marijos gyvenime buvo permainingi – pradėjusi praktikuoti jogą, ji iš esmės pakeitė savo gyvenimą.
– Marija, teigiate, kad savęs atlikėja nebevadinate – ar muzika visai dingo iš jūsų gyvenimo?
– Nedingo. Muzika mane lydi visą gyvenimą. Turbūt kad ir kaip nuo jos bėgčiau – ji niekur nedings. Stiprus ryšys su muzika atsirado dar vaikystėje, kai pradėjau groti pianinu ir dainuoti. Šiuo metu mokausi Vilniaus universitete kultūros istoriją ir antropologiją, dirbu įvairių projektų užkulisiuose. Taip pat dirbu vokalo, anglų kalbos ir jogos mokytoja. Mokytojavimas – didelis mano gyvenimo atradimas, kurį atrasti padėjo ir joga.
– Kada ir kaip supratote, kad reikia permainų?
– Prieš porą metų mečiau vienas studijas, vėliau – kitas. Galvoje sukosi labai daug neatsakytų klausimų. Tuo metu nežinojau, ką daryti – nei kūnas, nei galva manęs neklausė. Tačiau vos tik atsiradusi joga man suteikė labai daug atsakymų.
– Kokia buvo pirmoji pažintis su joga?
– Pirmoji jogos pamoka vyko Antakalnio atvirame jaunimo centre „Žalianamyje“, kai man buvo 21-eri. Prisimenu, mokytoja liepė atsipalaiduoti ir užsimerkus sėdėti valandą. Tuo metu aš buvau labai skeptiška ir maniau: „Ar jūs juokaujate?“ Sėdėti užsimerkus dešimt minučių atrodė visiška katorga (šypsosi). Man tai labai nepatiko, sakiau, kad niekada gyvenime daugiau nekartosiu. Juolab kad visuomet mėgau aktyvų sportą, mokyklos metais bėgiojau. Buvau įsitikinus, kad nereikia man jokių jogų ir bereikšmių žiūrėjimų į vieną tašką. Visą gyvenimą sportas man buvo ir yra artimas, tačiau joga visai ne apie tai.
– Tačiau maždaug po metų laiko sugrįžote. Kodėl? Kaip manote, kodėl dažnai žmonės į naujus dalykus reaguoja neigiamai?
– Aš suprantu žmones, kuriems atsitiko taip, kaip man. Pirminė atmetimo reakcija yra labai stipri, tačiau tai nėra nei mokytojo, nei žmogaus kaltė. Manau, kad viskam gyvenime ateina laikas. Man jis atėjo labai natūraliai – pagalvojau, kad reikia pabandyti antrą kartą. Kažkuria prasme, reikėjo tam priaugti.
Joga mane sužavėjo dar ir dėl to, jog asanos reikalauja daugiau psichologinių nei fizinių pastangų. Nes jei protas neklauso, tai kūnas juolab. Joga buvo labai stiprus priminimas ir dėl fizinės būklės priežiūros – buvau ją visai apleidusi. O harmonija tarp kūno ir proto yra bene svarbiausia.
– Kai pradėjote praktikuoti jogą, kas pasikeitė jūsų rutinoje?
– Kiek save pamenu, visuomet buvau ankstyvas paukštis, tačiau joga į rytinius pabudimus įnešė daugiau prasmės. Apskritai, manau, kad mes patys dažniau pastebime tik tai, kas yra blogai, o gerus dalykus priimame natūraliai, nes galvojame, kad taip ir turi būti. Prieš porą metų jaučiausi blogai, tačiau atradusi jogą pastebėjau, kad kažkas keičiasi. Tie pokyčiai man patiko ir patinka iki šiol.
Iš prigimties esu labai chaotiškas žmogus. Jeigu būtume susitikusios prieš dvejus metus, būčiau sėdėjusi kamputyje, o per šį pokalbį jau ir telefoną bučiau spėjus pamesti (juokiasi). Chaoso yra ir dabar, tačiau kur kas mažiau – joga man suteikė discipliną, ji mane išlaisvino ir pakeitė. Dabar aš nebesijaučiu prieš nieką įsipareigojusi, esu atsakinga tik už save.
Tiek jogos, tiek dainavimo mokytojai dažnai primena, kaip svarbu atsipalaiduoti ir nuleisti pečius. Būtent to man ir reikėjo. Šis pečių nuleidimas buvo esminis visomis prasmėmis.
Muzika mane lydi visą gyvenimą. Turbūt kad ir kaip nuo jos bėgčiau – ji niekur nedings.
– Maždaug metus praktikuojate jogą, praeitais metais keletą mėnesių gyvenote Briuselyje, kur dirbote ir baigėte jogos mokytojos kursus. Kaip ir kodėl grįžusi į Vilnių sugalvojote vesti nemokamus jogos kursus?
– Grįžusi iš Briuselio jogos užsiėmimus vedžiau draugams, tačiau greitai žmonių vis daugėjo ir mums darėsi ankšta. Pradėjome ieškoti kitos vietos, taip ir atsirado „Žalianamis“.
Pastebiu, kad Lietuvoje jogos centruose ar stovyklose dalyvauja 25–30 amžiaus žmonės. Neretai jaunesniems žmonėms tokie kursai yra neįkandami dėl didelės jų kainos. Mano vedamų pradedančiųjų užsiėmimų tikslas yra pasiekti kuo daugiau jaunų žmonių – mokinius, studentus. Noriu suteikti galimybę jaunam žmogui pabandyti pajusti jogos teikiamą naudą.
– Kaip atrodo jūsų vedami jogos užsiėmimai?
– Dažniausiai jogos užsiėmimai susideda iš trijų dalių: pranajamos – kvėpavimo praktikos, asanos ir atsipalaidavimo. Mūsų susitikimai vyksta du kartus per savaitę, maždaug valandą. Džiaugiuosi, kad žmonių amžiaus vidurkis 17–18 m., kartais ateina ir vyresni, bet jie nenuolatiniai lankytojai.
Kalbant apie žmones, jie dažnai man sako: „Aš nelankstus, aš nesportuoju.“ Panaši situacija yra ir su muzika. Dažnai paskambina mamos ir sako: „Mano vaikas nori dainuoti, aš jį atvesiu, patikrinkite, ar gali dainuoti.“ Aš visada sakau, kad neveskite, netikrinsiu – gali (šypsosi). Ir čia nėra mano įsivaizdavimai, tai visiška biologija, reikalaujanti nemažai darbo. Mes visi galime dainuoti, sportuoti, kad ir kaip tas sportas kiekvienam atrodytų.
Kiek save pamenu, visuomet buvau ankstyvas paukštis, tačiau joga į rytinius pabudimus įnešė daugiau prasmės.
– Minėjote, kad į jūsų vedamus mokymus ateina vis daugiau žmonių. Ar Lietuvoje joga darosi vis populiaresnė?
– Joga labai stipriai populiarėja ir aš džiaugiuosi dėl to, tačiau kartu joga ir labai stipriai nupopsinta. Labai gaila, kad yra tokių jogos mokytojų, kurie į savo darbą žiūri pro pirštus ir elgiasi neatsakingai. Kartą į mano vedamus užsiėmimus atėjo mokiniai, kurie, atlikdami pratimus, kone žudėsi, teigdami, kad jiems taip liepė daryti. Tuo metu kvapą sulaikiusi stebėjau, ką jie daro. Elgtis neapgalvotai ir rizikuoti savo sveikata negalima. Apskritai, praktikuoti jogą be teorinio pagrindo yra visiškai neadekvatu.
– Ką privalu žinoti prieš ateinant į pirmąją jogos pamoką?
– Nieko. Geriau nežinoti nieko ir neturėti jokio išankstinio nusiteikimo, jokių pirminių nuostatų. Priimti natūraliai tai, kad joga gali ir nepatikti, bet gali ir patikti. Kai per praktikas pasakau, kad „dabar bandysime būti čia ir dabar“, žmonės dairosi ir klausia: „Ką čia reiškia? Kaip čia reikia būti?“ (šypsosi). Sudėtinga, bet reikia į save pažiūrėti iš šono.
– Iš kur semiatės žinių apie jogą? Kaip save tobulinate?
– Tikiu, kad visi turi mokytis, todėl ir pati toliau gilinuosi į muzikos subtilybes, lankau įvairius jogos kursus. Manau, kad tik darant kažkas išmokstama. Jogoje lygiai taip pat, tik – praktikuojant.
Kadangi dirbu mokytoja, o šis darbas iš esmės yra labai dinamiškas ir įkvepiantis visomis prasmėmis, informaciją renku iš visur. Dirbu ir su vaikais, ir su suaugusiais – žmonės visada atsineša kažką savo.
– Ar dažnai keliaujate po pasaulį? Ar svajojate aplankyti Indiją, šalį, kurioje atsirado joga?
– Dabar keliauju rečiau nei paauglystėje, tačiau jau ateinantį rudenį su mainų programa „Erasmus“ vyksiu į Daniją. Šiuo metu esu komfortabilios būsenos, o tai nėra labai gerai, bet kol kas nesinori nieko stipriai keisti. Žinoma, noriu aplankyti Indiją, tačiau tam reikia pasiruošimo. Noriu vykti su tikslu, o kol kas tikslas dar nėra iki galo aiškus. Kelionės specialiai neplanuoju, bet žinau, kad ji vis tiek įvyks.
Atsimenu, kad prieš porą metų norėjau gyventi didžiausiuose pasaulio miestuose, tačiau dabar viena iš mano svajonių – grįžti į gimtąjį Panevėžį ir gyventi ten. Norėčiau dirbti mokykloje, galbūt užmiesčio.
– Ir kokį dalyką dėstyti?
– Geras klausimas, nes studijuoju istoriją (juokiasi). Mokymo procesas yra labai dinamiškas ir stimuliuojantis visomis prasmėmis. Atiduoti galiu daug, bet man svarbūs ir manai, tad sau pasiimu ne mažiau (šypsosi). Mokytojavimas šiandien man atrodo geriausias pasirinkimas, tačiau gyvenimą priimu kaip iššūkį – nežinau, kas laukia rytoj.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt.
