Laiškas mokytojui
Mielas mokytojau,
Pasaulyje taip jau surėdyta, kad niekas nenutinka be reikalo. Kiekvienas atsitiktinumas, žvilgsnis, klaida, sėkmė ar sutiktas žmogus dažnai būna jau iš anksto nulemtas ženklas, turintis savąją misiją.
Tikiu, kad pirmasis mokytojas yra vienas daugiausiai lemiančių ženklų. Mums pasisekė, kad turėjome būtent Jus – visada energingą, sąmojingą ir be galo išmintingą.
Galvojant apie Jus, mano mintyse knibžda begalės prisiminimų. Rodos, norėtųsi pasidalinti visais, nepraleidžiant nei vieno, nes juk nėra ir negali būti nesvarbių. Turbūt tektų parašyti knygą... Dabar galvoje piešiu spalvotą mozaiką, kurioje chronologiškai išsidėlioja įvykiai nuo pirmųjų rytų mokyklos suole, kai visi pirmokėliai tarsi choro repeticijoje pasisveikindami išdainuodavome: „Laaabas ryyytas“ iki paskutinio 4-os klasės žiburėlio, kai po visų išmintingų žodžių bei meninių pasirodymų sėdėjome savo klasėje ir kimšome tortus net nesusimąstydami, kokios kada nors tolimos ir kartu saldžios atrodys tos akimirkos.
Tačiau vienas epizodas atrodo tarsi įvykęs vakar. Maždaug trečioje klasėje prasidėjus dailės ir darbelių pamokai Jūs iš savo lagamino išsitraukiate žavų darbelį – aplikaciją iš spalvoto popieriaus, kažką pavasario tema ir lyg niekur nieko tariate: „Šitą vakar žiūrėdamas „Panoramą“ sugalvojau. Šiandien tokius bandysime visi sukurti.“ Sėdėjau išpūtusi akis ir mąsčiau, kodėl manęs tokios genialios mintys neaplanko tiesiog stebint televizoriaus ekraną.
Visada būsite mums visiems pats geriausias pavyzdys ir dar ilgai kažkuo užsiimdami mintyse girdėsime jūsų patarimus ar nebyliai klausime: „O ką mokytojas patartų šiuo atveju..?“
Dar ir dabar kartais atsiverčiu pirmos klasės pasiekimų knygelę, kurioje randu tokias širdžiai mielas pastabas, kaip: „Trūksta atidumo, reikėtų būti drąsesnei...“ Tuomet nelieka nieko kito, tik susiimti ir atidžiai bei drąsiai pasitikti iššūkius.
Ačiū, kad buvote tas be galo svarbus ir lemtingas atsitiktinumas. Linkiu, kad dar daug moksleivių kartų galėtų semtis Jūsų išminties.
