Kaip pagerinti gyvenimą literatūriniais receptais. Kam to reikia?
Sveikas, vaike,
Kreipiuosi į tave, mano buvęs, esamas, būsimas mokiny. Ir nėra čia ko raukytis – taip jau gyvenimas sudėliojo, kad visada man būsi vaikas.
Todėl ir sakau – sveikas, vaike!
Šį kartą noriu papasakoti, kaip galiu tau padėti laimingai gyventi. Netiki? Juokinga? Aš, lietuvių kalbos mokytoja, galiu išmokyti ne tik gramatikos?.. O pamėginkim įsivaizduoti drauge...
I. situacija: tu – įsimylėjęs paauglys ir tau žūtbūt reikia jos dėmesio, palankumo, draugystės. Ką darai? Garsiai žarstai grubius sąmojus, demonstruoji vikrumą sporto salėje, giriesi naujausio modelio telefonu? Nepadės. O jei ir taip – patikėk, trumpam. Reikia sugalvoti ką nors tokio, ko niekas nesugebėtų. Pameni „Riešutų duoną“ – Andrius taupė taupė ir padovanojo Liukai... karvę! Ir Liuka įsimylėjo... Žinoma, tau karvė nepadės, bet va pati mintis padaryti ką nors kitaip negu visi... Pavyzdžiui, lydėdamas namo, padeklamuok jai Šekspyro meilės sonetą. Arba K.Binkio „Vėjavaikį“. O geriausiai – P.Širvio „Kol praeis ilgesys“. Įspūdis bus nepakartojamas! Beje, noriu priminti, kad visus šiuos eilėraščius mokėmės, bet tu vis burbėjai: kam to reikia?...
II. situacija: tu – jaunas pradedantis verslininkas, kuriam verkiant reikia vadovybės pasitikėjimo ir investicijų. Ką darai? Galiu atspėti: perki lizingu brangiausią mašiną, puošiesi garsių firmų kostiumais, kalbėdamas vis žvilgčioji į šveicarišką laikrodį, dovanoji bilietus į F.Kirkorovo koncertą „Žalgirio“ arenoje? Nepadės. Visi taip daro. Tai jau neįspūdinga. O va jeigu galėtum sublizgėti savo erudicija, visi žinotų, kad tavo protui galima patikėti sudėtingas ir pelningas užduotis. Kaip tai padaryti – šimtas variantų. Pakviesk viršininko šeimą į teatrą, pavyzdžiui, į spektaklį „Nusikaltimas ir bausmė“, o pertraukos metu pradėk samprotauti apie Raskolnikovo charakterį, teisingumą, likimą ir pan. (tikiuosi, tu perkaitei romaną?). Arba padovanok V.Kernagio dainų rinktinę ir lyg tarp kitko pridurk komentarą: „labai gražios dainos, bet kodėl visi pamiršta M.Martinaičio nuopelną? juk tai jo sėkmė - Kukutis, Žuvelis... o jau „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj...“ Arba reikia parašyti sveikinimą jubiliejaus proga, - tik susimildamas nerašyk „laimės darbe ir asmeniniame gyvenime“. Susirask J.Erlicko rinktinę ir brūkštelk šmaikštų posmelį (tik atsargiai prisitaikyk prie situacijos, - jeigu sąžiningai mokeisi interpretuoti, - tau pavyks).
III. situacija: tu – jau mylintis tėtis, bet niekaip negali suprasti savo vaikų, kurie nuolat atsikalbinėja ir maištauja. Ramiai prisimink savo paauglystę ir dar kartą perskaityk „Adriano Moulo brendimo kančias“. O geriausiai – skaitykite drauge su sūnum, aptardami skaudžiausius santykių kampus. Pats žinai, kad dėl nelaimingos vaikystės dažniausiai būna kalti suaugusieji (pameni, kaip visai klasei buvo gaila Irkos, pabėgusios nuo mamytės pas tėvelį, bet meilės neradusios?) Jeigu jūsų santykiai su vaikais nepagerės net perskaičius „Portugalijos karalių“ (jiems turėtų būti labai gaila atstumto, nemylimo, nusižudžiusio tėvo) ar „Oliverio Tvisto nuotykius“ (čia turėtų nubusti baimė netekti šeimos ir namų), tada palik prie jų lovos atverstą trumputę novelę „Tėtis po lovą“. Galiu lažintis, kad per artimiausią Tėvo dieną tu gausi nuo savo vaikų beprotiškai fantastišką sveikinimą.
Aš galėčiau vardinti begalę kasdienių gyvenimiškų situacijų, kuriose tau padėtų literatūra. Bet kam to reikia? Jeigu skaitysi ir stengsies suprasti, jeigu viską dėsies į mintį ir širdį, jeigu suvoksi, kad mokaisi dėl savęs ir sau – pats sugebėsi būti laimingas ir gyvenime pritaikyti kiekvieną perskaitytą eilutę.
Auksė Petruševičienė,
Kauno Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja
