Ne vieną ir ne du kartus esu girdėjusi, kad mokyti informacines technologijas taip parasta, kad vaikams patinka, darbas su kompiuteriu daug labiau negu matematika, fizika, lietuvių kalba. Patinka pats kompiuteris, dar įvairūs socialiniai tinklai, o kai prasideda teksto rinkimo, pateikčių kūrimo procesas, baigiasi visa motyvacija, ir atsiranda mokytojo kūrybinis darbas, kaip įrodyti, kad surinkti tekstą be klaidų yra nemažiau svarbu, kaip rašyti draugui žinutę su visais sutrumpinimais. Penktokui galima įrodyti, kad jo sukurta, paties įvairiomis kompiuterinėmis programomis sukurta atvirutė, artimiesiems bus be galo miela dovana nuo Kalėdų senio, vyresnieji su savo parašytu referatu gali pabandyti iškaulyti daug didesnį pažymį nuėję pas kitą dalyko mokytoja (juk kam perrašinėti bet kokį tekstą, kai galima tvarkyti, tai kas daug svarbiau ir gauti ne vieną pažymį, bet iš karto kelių dalykų)... Tačiau patys svarbiausi ir įdomiausi mokiniai pasijunta tada, kai suteikiama galimybė susikurti keliese grupėje savo firmą ir panaudoti visas pamokose įgyta žinias, kuriant firmos logotipą, ieškant kokia verslo rūšis šiuo metu aktualiausia, kurioje šalyje plėtoti verslą pati palankiausia rinka, skaičiuoklės pagalba kurti prekių žiniaraščius ir darbuotojams mokamus atlyginimus, ieškant paieškos sistemose, kokie mokesčiai būtų kitose šalyse ir kokius mokesčius mokam Lietuvoje.
Sutinku, kad reikia laiko, išradingumo esamą mokyklose programą padaryti patrauklią mokiniams, kad motyvaciją mokytis būtų ne vien mokytojo tikslas, bet paties mokinio, kad jam rūpėtų ne tik geras pažymys, bet ir noras žinoti, mokėti, siekti...
