Netolimoje ateityje, radikaliai sumažėjus gimstamumui, nuverčiama demokratiškai išrinkta JAV valdžia (žinoma, dėl to viešojoje erdvėje apkaltinant radikalias islamistų organizacijas) – naujoje Gileado valstybėje vaisingos moterys, tapusios tarnaitėmis, yra priverstos gimdyti vaikus bevaikėms elito poroms.
Tokią distopinę viziją siūlo pagal M.Atwood romaną sukurtas „Hulu“ serialas „Tarnaitės pasakojimas“ (rež. Reenomd Morano). Čia moterims draudžiama skaityti knygas, tarnaitės, kaip kalinės laikomos turtingųjų namuose, kas mėnesį turi atlikti savo „pareigą“, o valdžia įtvirtinama pasitelkiant griežtą religinę doktriną, priverčiančią naujosios visuomenės narius grįžti prie „tikrųjų vertybių“.
Ekranizuoti tarptautinį bestselerį, pribloškiantį daugiasluoksniu pasakojimu (čia persipina feministinis, biblinis, pokolinijinis diskursai) bei sudėtinga naratyvine struktūra – nelengva užduotis. Ir vis tik serialo autoriams tai puikiai pavyksta į ekraną perkeliant ne tik M.Atwood sukurtas siužetines linijas, bet ir romano stilistines ypatybes, drauge pasakojimą priartinant prie šių dienų realijų.
Pirmosiose sezono serijose suprasti naratyvo vingius sunku – čia pasakojimas, kaip ir M.Atwood romane, kuriamas iš tarnaitės Ofredos (akt. akt. Elisabeth Moss) perspektyvos. Prasidėjus neramumams šalyje, ji su vyru ir dukra mėgino pabėgti, tačiau jos vyras buvo nušautas, vaikas atimtas, o pati Ofreda buvo pagrobta ir apmokyta būti tarnaite.
Izoliuota nuo išorinio pasaulio, valdančiųjų vertinama tik dėl savo reprodukcinės funkcijos, Ofreda, patekusi į naujojo vado (akt. Joseph Fiennes) ir jo žmonos Serenos Joy (akt. Yvonne Strahovski) namus, sunkiai supranta, kas vyksta. Lygiai toks pats sutrikęs jaučiasi ir žiūrovas, pamažu įvedamas į keistų taisyklių ir pasikeitusių galios svertų Gileado pasaulį, kuriame įsivardinti, kas yra kas, mums, kaip ir Ofredai, tenka patiems.
Po truputį aiškėja šios visuomenės struktūra: čia rasime vadus, atliepiančius dvasininkų ir politikų luomą, „akis“, kurias galėtume apibūdinti kaip specialiuosius saugimo darbuotojus, angelais vadinamus karius ir tarnus, šaukiamus sargais. Tai, žinoma, vyrų hierarchija. Moteriškojoje linijoje karaliauja žmonos, vadų antrosios pusės. Po jų seka tarnaites apmokančios tetos, vėliau – pačios tarnaitės. Hierarchijos apačioje atsiduria ir mortos bei ne-moterys – nevaisingos ir neturtingos moterys, kurios arba rūpinasi namų ūkio darbais, arba yra išsiunčiamos dirbti į kolonijas.
Serialo Ofreda, kaip ir M.Atwood romano herojė, uždaryta kambaryje, iš kurio pašalinti visi įrankiai, kurie galėtų padėti nusižudyti, reflektuoja dabartį ir mintimis vis grįžta į praeitį: pažintį su savo vyru, pokalbius su drauge, dieną, kai visos moterys buvo atleistos, o jų banko sąskaitose esantys pinigai perduoti vyrams – serialo autorių mintis, jog tiesiausias kelias į nuasmeninimą yra teisės į savo kūną ir savo nuosavybę atėmimas, ypač aštriai nuskamba nūdienos kontekstuose.
Didžiąją laiko dalį girdime užkadrinį Ofredos balsą ir kartu – chirurgiškai tikslią, apskaičiuotą M.Atwood romano kalbą, vedančią mus gilyn į Gileado realybę. Tiesa, ilgainiui nebematome pasaulio tik iš Ofredos perspektyvos – serialo autorių suteikta galimybė pažvelgti į jų kuriamą distopiją iš skirtingų žiūros taškų, leidžia sukurti ne tik laisvesnę stuktūrą, bet ir plėtoti kitų personažų linijas.
Vienas ryškesnių pokyčių seriale – Ofredos ir vado žmonos Serenos Joy, buvusios televizijos evangelistės, santykiai. Serenos Joy personažas pilnas prieštarų – tvirtai tikėjusi pokyčių būtinybe visuomenėje ir „tikraisiais lyčių vaidmenimis“, ji, prisidėjusi prie pačių svarbiausių Gileado idėjų sukūrimo, buvo nustumta į šoną ir, kaip ir kitos moterys, paversta namų šeimininke. Dėl to ji jaučia kartėlį, kurio nepavyks atsikratyti net ir išmezgus dar keliasdešimt eilių akių.
M.Atwood romane Serena yra vyresnio amžiaus – dėl to, suprantama, ji negali susilaukti vaikų. Tačiau serialo kūrėjai Sereną gerokai pajaunina taip visų pirma dar labiau paaštrindami dviejų personažių santykių dinamiką. Serena akivaizdžiai jaučia pavydą ir panieką vaisingai Ofredai, prieš kurią naudoja tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą, tačiau kartu supranta, jog juodvi yra sujungtos to paties tikslo, ir kartais savo neapykantą keičia infantilizuotu tetutišku rūpesčiu ir prizais, pvz., sausainiais už gerą elgesį.
„Tarnaitės pasakojimas“ yra ne tik dramaturgiškai, bet ir vizualiai įspūdingas kūrinys – operatoriaus Colino Watkinsono kruopščiai sustyguoti kadrai kartais net primena Vermeerio ar Vilhelmo Hammershoi’aus paveikslus, kuriuose kartojamas moters interjere siužetas, o ypatingas dėmesys skiriamas šviesai, kuriančiai švelnų, aptakų kontūrą ir kadro-paveikslo atmosferą.
Galiausiai, peržiūrėjus pirmąjį serialo sezoną ir belaukiant antrojo, galvoje nepaliauja suktis tironiškosios tetos Lidijos, atsakingos už tarnaičių luomą, mintis, jog tai, kas neatrodo normalu šiandien, po kiek laiko taps norma. Jei apbendrinimui reiktų pasirinkti vieną „Tarnaitės pasakojimo“ ištarmių, rinkčiausi šią, pirmiausia kalbančią apie procesą, o ne rezultatą. Ir priverčiančią susimąstyti, kaip lengva nuleisti negirdom kalbas tų, kurie bando savo melą „prakišti“ kaip tiesą, ir kaip paprasta ilgainiui įtikėti, jog tokia ir turi būti pasaulio tvarka.
