„Tai yra labai įdomiai sukurtas personažas, – 15min pasakojo istorikas B.Gailius, dirbęs Lietuvos žvalgyboje. – Jo tikroviškumas yra užmaskuotas netikroviškumu. Kai Džeimsas Bondas išsisuka iš nerealių situacijų, tai tikrai atrodo kaip Betmanas. Bet jeigu pradedi gilintis į detales žingsnis po žingsnio, tai surandi ir tikroviškumo liniją.“
Jis sako, kad rašytojui Ianui Flemingui pavyko sukurti unikalų personažą ir modernų mitą, atspindintį slaptųjų tarnybų vaidmenį demokratiniame pasaulyje ir šiuolaikinio žmogaus požiūrį į gyvenimą.
„Antikos mituose iki pat Renesanso žmogaus gyvenimas metaforiškai vaizduojamas kaip kelionė, o Džeimso Bondo mite gyvenimas vaizduojamas kaip misija. Tai labiau atspindi mūsų galvojimą apie gyvenimą“, – sakė B.Gailius.
Jeigu manote, kad Džeimsas Bondas yra eilinis superherojus, tai siūlome 15min interviu su istoriku B.Gailiumi. Jis sako, kad Džeimsas Bondas yra gerokai tikroviškesnis ir subtilesnis personažas, nei manėme iki šiol.
– Buvau nustebęs, kai 15min perskaičiau pirmąsias jūsų publikacijas apie Džeimsą Bondą. Man jis visuomet atrodė toks superherojus kaip Betmanas, todėl Džeimso Bondo gerbėjus taip ir įsivaizduodavau. Bet jūs kitoks: pats dirbote Lietuvos žvalgyboje, esate intelektualas. Kaip atradote Džeimsą Bondą?
– Ne, Džeimsas Bondas tikrai nėra panašus į Betmaną. Man, pavyzdžiui, Betmanas visiškai neįdomus, čia jūs teisus (nusijuokė).
Pirmoji mano skaityta Bondo knyga buvo „Rojalio kazino“. Perskaičiau būdamas kokių 14–15 metų. Kaip dabar suprantu, buvau tam visiškai nepasiruošęs. Nors vienas išmintingas mano draugas sako, kad klaida taip manyti – jis sako, kad greičiau knyga mane perskaitė. Būna ir taip.
Šiek tiek vėliau buvo eilinė Džeimso Bondo filmų atsinaujinimo banga. Tada jau rimčiau susidomėjau.
– Čia kurie metai?
– Kai pasirodė „Tomorrow Never Dies“ (liet. „Rytojus niekada nemiršta“, 1997 metais išleistas filmas apie Džeimsą Bondą, – 15min).
Pasirodė naujas filmas, buvo sustiprinta reklaminė kampanija, tai aš, kaip ir daugelis mano bendraamžių, nuėjau į kino teatrą pažiūrėti. Ir man labai patiko. Aišku, vėliau žiūrėjau ir kitus filmus.
Po to mintyse vis grįždavau prie idėjos, kad reikia rimčiau paskaityti tas Bondo knygas. Juo labiau kad man ir šiaip trilerio žanras patinka.
Galiausiai, po kokių dešimties metų, prisiruošiau ir perskaičiau visus romanus. Ir kuo daugiau aš jų skaičiau, tuo labiau darėsi aišku, kad kažkas juose ne taip. Supratau, kad ten yra kažkas daugiau. Kažkas, ką galima ištraukti.
Ilgai vaikščiojau su tomis mintimis, kol galiausiai pasiryžau pabandyti.
Iš pradžių buvo nedrąsu, nes ką dar galima pasakyti apie Džeimsą Bondą? Jis jau ir akademiškai, ir visaip kitaip yra išnagrinėtas. Bet kai pradėjau domėtis, kas apie jį jau parašyta, supratau, kad to, ką noriu parašyti aš, lyg ir nėra.
– O tai yra kas? Kokia buvo pirminė idėja?
Supratau, kad reikia paaiškinimo, kodėl Džeimsas Bondas yra toks populiarus. Net sakyčiau, kad „populiarus“ čia netinkamas žodis. Va „Guns N' Roses“ yra populiaru, o Džeimsas Bondas yra gerokai daugiau, – sakė B.Gailius.
– Ji taip iš lėto formavosi. Bet iš esmės aš supratau, kad reikia paaiškinimo, kodėl Džeimsas Bondas yra toks populiarus. Net sakyčiau, kad „populiarus“ čia netinkamas žodis. Va „Guns N' Roses“ yra populiaru, o Džeimsas Bondas yra gerokai daugiau. Žmonės, kurie juo visiškai nesidomi ar net nemėgsta, yra priversti apie jį viską žinoti.
Taip ieškant tų paaiškinimų ir pradėjo rastis idėja.
Jau pirmus tekstus rašydamas supratau, kad greičiausiai tai yra knygos pradžia. O paskui tai buvo tarsi kelionė – pirminė knygos idėja labai keitėsi.
Iš pradžių galvojau, kad į viską reikia žiūrėti su jumoru, bet rašant viskas darėsi vis rimčiau ir rimčiau, ir pabaigoje tapo taip rimta, kad mane net patį išgąsdino (nusijuokė).
– Pasakojote, kad galiausiai ryžotės perskaityti visas knygas apie Džeimsą Bondą...
– …Reiktų patikslinti: visas knygas, parašytas Iano Flemingo. Iš ne Flemingo parašytų knygų skaičiau tik vieną.
– Kokia buvo jūsų patirtis skaitant? Ar tuo metu jau supratote žvalgybos darbo specifiką?
– Aš kaip tik ten dirbau, kai skaičiau Džeimso Bondo romanus. Gal tai ir gerai, kad taip sutapo.
Iš kitos pusės, tikrai negaliu pasigirti kažkokia stebuklinga patirtimi. Mano visi buvę kolegos kvatotų susiėmę už pilvų, jeigu pradėčiau pasakoti koks aš patyręs žvalgyboje.
– Suprantu, kad diversantų grupių nekūrėte, kaip darė Flemingas?
– Nieko panašaus (nusijuokia).
– Džeimso Bondo autorius Ianas Flemingas taip pat dirbo žvalgyboje. Užduosiu klausimą, kuris skamba kaip jūsų knygos skyriaus pavadinimas: ką reiškė Flemingas tarpatlantiniame šnipų pasaulyje?
– Tuo laiku, kai rašė Džeimsą Bondą, Ianas Flemingas buvo į pensiją išėjęs specialiosios tarnybos vadovas. Jis visą laiką dirbo vadovybėje, turėjo gerus ryšius su Vakarų žvalgybų bendruomenėmis, pažinojo aukščiausio rango vadovus.
Akivaizdu, kad Flemingas matė platų slaptosios tarnybos paveikslą. Pavyzdžiui, kitas žinomas romanų apie šnipus autorius Johnas le Carré paliko tarnybą būdamas vidurinės grandies vadovu. Jo matymo perspektyva buvo žymiai siauresnė, tai atsispindi ir jo romanuose.
Panašu, kad Flemingas nemažai prisidėjo prie slaptųjų tarnybų reformos po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu keitėsi Didžiosios Britanijos žvalgyba, Amerikoje kūrėsi CŽV. Flemingas aktyviai tame dalyvavo, kažkada apie tai netgi skaitė pranešimą tokiame uždarame klube.
Turbūt dar ilgai nebus žinoma, koks jo indelis į šiuos procesus – Flemingas nepaliko dokumentinio pėdsako, o surasti ir įrodyti žodinį žmogaus dalyvavimą tokiuose dalykuose visuomet yra labai sudėtinga. Bet tai aiškiai galima justi Džeimso Bondo romanuose. Tai, ką juose aprašo Flemingas, iš tikrųjų yra tam tikra slaptosios tarnybos vizija. Aišku, nereikia manyti, kad tai yra visiškai tikroviškas aprašymas. Taip nėra. Jis specialiai stilizuotas. Bet tai yra vizija vaidmens, kurį slaptosios tarnybos vaidino naujame politiniame pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo.
Kiek ta vizija atitinka Didžiosios Britanijos žvalgybos tikrovę, labai sudėtinga pasakyti. Ta vieša slaptosios tarnybos istorija baigiama 1949 metais, kai Bondo istorija tik prasideda.
– Tai galima sakyti, kad Džeimso Bondo autorius buvo žvalgybos ekspertas?
– Taip. Flemingas gerai išmanė šitą sritį. Jo pažintis su žvalgyba prasidėjo labai anksti, gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir tęsėsi iki gyvenimo pabaigos.
– Ar įmanoma įvardinti pagrindinius Flemingo darbus žvalgyboje?
– Jis buvo Karališkojo karinio jūrų laivyno žvalgybos vadovo patarėjas, atsakingas už ryšius su kitomis tarnybomis. Jis gerai išmanė laivyno žvalgybos specifiką. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo atsakingas už specialiąsias operacijas. Kaip jau minėjote, jis kūrė diversines grupes.
– O ką veikė tos diversinės grupės? Savo knygoje rašote, kad jos per Antrąjį pasaulinį karą iš vokiečių pavogė svarbių dokumentų.
– Taip, tai buvo Flemingo idėja ir didelis pasididžiavimas. Jis nuo pradžios tai sugalvojo ir įgyvendino.
Per Antrąjį pasaulinį karą britai sukūrė tokias specialias grupes, kurios eidavo paskui puolančią Sąjungininkų kariuomenę ir surinkdavo svarbius dokumentus, kol vokiečiai jų nespėdavo sunaikinti.
Savotiška apiplėšimo būdu vykdoma žvalgyba (šypteli).
– Čia jau arti Džeimso Bondo veiklos.
– Taip. Džeimso Bondo veikla, kuria jis užsiima romanuose, yra pakankamai tikroviška. Jis dirba specialiųjų operacijų dalyje. Jo darbas yra ne rinkti informaciją, bet ja pasinaudoti, kai kiti to negali padaryti. Jis daro įtaką įvykiams, gali neutralizuoti grėsmes.
Ta tradicija išskirti specialiųjų operacijų dalį žvalgybos tarnybose prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. CŽV jau turėjo dvi dalis – informacijos rinkimo ir specialiųjų operacijų. O britų tarnybose tai atsirado susijungus specialiųjų operacijų valdybai su slaptąja tarnyba.
Tai, ką daro Džeimsas Bondas, nėra išgalvota. Daugybė žmonių jau Antrojo pasaulinio karo metais darė tai, ką daro jis. Turbūt tikrovėje buvo mažiau specialiųjų efektų, bet visgi tas darbas pakankamai tikroviškas.
– Tai dėl kokios priežasties apie Džeimsą Bondą galvojame kaip apie netikrovišką personažą? Kaip apie Betmaną.
– Manau, kad Flemingas pusiau sąmoningas tai padarė.
Tai labai įdomiai sukurtas personažas – jo tikroviškumas yra užmaskuotas netikroviškumu. Kai Džeimsas Bondas išsisuka iš nerealių situacijų, tai tikrai atrodo kaip Betmanas. Bet jeigu pradedi gilintis į detales žingsnis po žingsnio, tai surandi ir tikroviškumo liniją.
Aišku, romanuose ir filmuose viskas yra supaprastinta. Jeigu pabandytum Džeimso Bondo operacijas išsirašyti ir analizuoti, tai pamatytum, kad jos labai schematiškos. Bet daugybė detalių yra tikroviškos.
Skaičiau istoriją, kai kažkokie kino prodiuseriai sugalvojo ekranizuoti romaną „Rojalio kazino“. Jie pasiėmė šią knygą su mintimi, kad sukurs linksmą filmą apie superšnipą. Bet pradėję skaityti suprato – ten nėra nieko linksmo. Ir iš tiesų, „Rojalio kazino“ yra labai mažai jumoro, ten viskas labai rimta.
Kai atkreipi dėmesį į tą giluminį vaizdą, tai pradedi suprasti, kad Flemingo nerūpestingumas ir ironija savo paties atžvilgiu yra tam tikra poza. Labai britiška poza. Kai dirbdamas labai sunkų darbą tu turi parodyti, kad maždaug „ai, nieko čia ypatingo“ (šypsosi).
– Savo knygoje rašote, kad Flemingas labai gerai suvokdavo tikrovę. Pateikiate pavyzdį iš romano „From Russia with Love“ (liet. „Su meile iš Rusijos“), kur jis itin tiksliai aprašo sovietinių generolų susitikimą, sovietų pasaulyje tvyrančią nuotaiką, nors iš tikrųjų to negalėjo žinoti. Kartu sakote, kad Flemingas literatūroje sąmoningai ignoruodavo realistiškumą. Ir apibendrinate, kad tai – vienas kitam neprieštaraujantys dalykai. Galite paaiškinti šią mintį?
– Galiu. Flemingas buvo labai geras žurnalistas. Jis galėtų būti pavyzdys daugeliui žurnalistų. Jis labai aiškiai suprato, kad reikia atskirti dalykus, kurie yra esminiai ir kuriuos reikia pateikti tikroviškai, nuo dalykų, kurie gali pasitarnauti stilizavimui. Pasakojimo paįdominimui, taip sakant.
Yra tokia legendinė istorija apie Flemingo pranešimą iš Maskvos 1933 metais. Tada jis dirbo naujienų agentūroje „Reuters“ ir rašė apie labai garsų britų inžinierių teismo procesą. Flemingas savo pranešimą pradėjo maždaug tokiu sakiniu: tuo metu, kai trys tūkstančiai Maskvos elektroninių laikrodžių parodė tokią ir tokią minutę... Jis iškart buvo užsipultas kolegų žurnalistų. Jie piktinosi: iš kur tu žinai, kad Maskvoje yra trys tūkstančiai elektroninių laikrodžių? O Flemingas į tai atsakė: o iš kur tu žinai, kad ne?
Tai talentas žmogaus, rašančio apie tikrovę. Jis mokėjo ir sudominti skaitytoją, ir jo neapgauti.
Toks požiūris persikėlė ir į Flemingo romanus. Ten, kur yra rimti dalykai – pavyzdžiui, kur jis pateikia sovietų Rusijos vaizdus – tai jis neapgaudinėja skaitytojų. Iš tikrųjų „Su meile iš Rusijos“ yra labai įdomi knyga tuo požiūriu, kad joje gausu tikroviškų detalių apie Sovietų Sąjungą, kurių tuo laiku nebuvo galima žinoti Didžiojoje Britanijoje.
Bet ten, kur yra nesvarbūs dalykai, kur pačiam Flemingui buvo neįdomu, tai jis leisdavo sau parašyti bet kaip. Pavyzdžiui, jis smulkiai aprašinėjo ginklą, kuriuo naudojosi Džeimsas Bondas, ir vėliau dėl to sulaukė priekaištų iš ekspertų. Panašu, kad Flemingas ne itin išmanė ginklus ir jam tai buvo neįdomu.
– Tai išeitų, kad Flemingas sąmoningai taip stilizavo Džeimsą Bondą? Tai buvo apgalvota pozicija?
– Tas herojus buvo labai apgalvotas. Yra vienas tai rodantis orientyras Flemingo biografijoje.
Antrojo pasaulinio karo metais, per vieną iš specialiųjų operacijų, Flemingas su savo draugu Robertu Harlingu susėdo šalikelėje pavalgyti. Ir tas draugas labai natūraliai jo paklausė: ką tu veiksi, kai karas baigsis? Flemingas jam atsakė: „I will write a spy story to end all spy stories“ (liet. „Parašysiu tokią šnipų istoriją, kuri pabaigs visas šnipų istorijas“).
Tai čia buvo 1944 metais. „Rojalio kazino“ buvo parašytas 1953 metais. Tai galima įsivaizduoti, kad mažų mažiausiai apie 10 metų ta idėja bendro.
Kas konkrečiai buvo Flemingo apgalvota – mes niekada nebesužinosim. Yra tokių nerealių versijų...
– O kokių versijų yra? Labai įdomu.
– Pavyzdžiui, tokia Ann S. Boyd yra parašiusi mažai žinoma knygą „The Devil With James Bond“ (liet. „Velnias su Jamesu Bondu“). Jos idėja yra, kad Flemingas norėjo parodyti blogio apsireiškimus įvairiose gyvenimo srityse, ir ji labai daug aiškina, kaip Džeimsas Bondas yra šiuolaikinis šv. Jurgis.
Ianas Flemingas sukūrė tokį originalų herojų, kad dabar kas besiimtų pasakoti jo istoriją, tai vis tiek bus istorija apie Iano Flemingo Džeimsą Bondą, – sako B.Gailius.
Tai čia yra spėliojimai, kylantys iš pačių romanų. Mes nežinome, ką Flemingas konkrečiai buvo suplanavęs. Mes žinome tik faktą, kad jam pavyko sukurti tokį herojų, kuris yra absoliučiai originalus ir kuris valdo visas istorijas, į kurias patenka.
Aš laikausi tos nuomonės, kad Džeimso Bondo romanai ir filmai yra vientisa istorija, vientisas epas. Mano galva, kine buvo atrasta labai tiksli formuluotė: kai pristatomas pagrindinis aktorius, visada būna rašoma, kad jis vaidina Iano Flemingo Džeimsą Bondą 007. Tai reiškia, kad Ianas Flemingas sukūrė tokį originalų herojų, kad dabar kas besiimtų pasakoti jo istoriją, tai vis tiek bus istorija apie Iano Flemingo Džeimsą Bondą.
Mano supratimu, tai yra tikrasis pasiekimas.
– O tai kas padaro Džeimsą Bondą Džeimsu Bondu?
– Čia jau labai sunku pasakyti.
Kažkokiu būdu jam pavyko išreikšti idėją, kuri vaidina esminį vaidmenį Vakarų kultūroje. Tai yra konkretaus žmogaus idėja.
– Paaiškinkit.
– Matot, tai ir sakau, kad čia nėra taip paprasta (nusijuokia).
Beveik kiekvienas žmogus Džeimse Bonde gali rasti savo paties bruožų. Ir kartu jis pats nėra savarankiškas.
Flemingas pasakojo, kad ieškojo savo herojui niekuo neišsiskiriančio vardo.
– Čia kaip Jonas Jonaitis?
– Ne, tada būtų koks nors Johnas Smithas. Tai kaip tik yra labai išraiškingas vardas, maždaug, Žmogus Iš Pavyzdžio.
Ne. Tai yra subtilesnis atradimas. Džeimsas Bondas iš tikrųjų yra labai neišraiškingas vardas, jis neprimeta savęs tam herojui. Atvirkščiai – herojus duoda vardui.
Taigi, Džeimsas Bondas yra personažas, kuris gali būti bet kuris žmogus, bet kartu jis nėra abstraktus. Priešingai, Džeimsas Bondas yra labai konkretus žmogus.
Turbūt aiškiau paaiškinti būtų labai sunku.
– Ar galima sakyti, kad Flemingas sukūrė tradiciją kurti personažus, į kuriuos visi gali įsikūnyti ir, išgyvendami jų istorijas, atitrūkti nuo savo kasdienybės?
– Ne, tai būtų per daug drąsu. Gal jam geriau pavyko tai padaryti? Sunku pasijusti Supermenu ar Šerloku Holmsu, nes tada reiktų uostyti kokainą, groti smuiku, būti genijumi. O Džeimsu Bondu pasijusti yra labai lengva, nes beveik nieko ten nereikia. Dvidešimt atsispaudimų visi gali padaryti išlipę iš lovos (šypsosi).
Šalia žvalgybinės veiklos, šalia simbolinių gėrio ir blogio kovų, yra daug visokių gyvenimiškų detalių, su kuriomis mes kiekvienas susiduriame. Pavyzdžiui, visi mėgstame skaniai pavalgyti, turime prisirišimą prie daiktų ir žmonių. Romanuose tos detalės labiau išplėtotos nei kine.
– Visuomet įsivaizduodavau, kad tokie stilizuoti personažai kartais kuriami tam, kad paskatintų žmones imtis tam tikro amato. Ar gali būti, kad Flemingo viena iš idėjų buvo privilioti jaunuolius į slaptąsias tarnybas?
– Nežinau. Čia jau spėliojimai, o spėliojimais užsiimti nerimta.
Aš manau, kad daug svarbesnis yra kitas dalykas – Džeimso Bondo romanuose atsispindi slaptųjų tarnybų reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje.
Norint išsaugoti demokratines valstybes ir sukurti maksimalią laisvę, būtina turėti tokias tarnybas, kurios savyje sukoncentruoja klastą, sąmokslą ir kitas savybes, kurias mes norime pašalinti iš politikos. Tai paradoksalu: demokratiją nuo tų neigiamų dalykų gina tarnybos, kurios tomis savybėmis pasižymi. Bet tikrovė yra tokia, kad vargu ar būtų pavykę išsaugoti demokratiją, jeigu valstybės nebūtų atradusios tokio instrumento.
Mano supratimu, Džeimso Bondo mitas tai labai gerai atskleidžia. Šia prasme Flemingas buvo herojinės istorijos apie šnipus pradininkas.
– Turite omeny, kad anksčiau parašyti šnipų romanai turi aiškią pradžią ir pabaigą, o Flemingas sukūrė žmogų-istoriją?
– Būtent taip.
Viduramžių herojus buvo riteris, antikos – Achilas, o šiuolaikinis herojus yra Džeimsas Bondas. Būtent tokiu būdu mes įsivaizduojame pasaulio gelbėjimą. Tai yra šiuolaikinis mitas, atspindintis tam tikrus dalykus, kurių mes patys nepajėgiame suformuluoti.
– Tai ką šiuolaikiniame pasaulyje atspindi Džeimsas Bondas?
– Visų pirma jis atspindi politinį Vakarų pasaulio vaizdą, kuriame specialiosios tarnybos yra šiuolaikinės demokratinės valstybės apsauga. Tarsi kompromisas tarp demokratijos ir objektyvios tikrovės.
Žiūrint plačiau, Džeimsas Bondas atspindi specifinį mūsų požiūrį į gyvenimą. Antikos mituose iki pat Renesanso žmogaus gyvenimas metaforiškai vaizduojamas kaip kelionė, o Džeimso Bondo mite gyvenimas vaizduojamas kaip misija. Tai labiau atspindi mūsų galvojimą apie gyvenimą.
– Labai įdomus pastebėjimas.
– Tai supratęs aš tiesiog pagooglinau žodį „misija“. Neįtikėtina, kokių rezultatų radau! Pavyzdžiui, viena olialia pupytė interviu sako, kad jos gyvenimo misija yra demonstruoti kūną.
Tai gali atrodyti juokinga, kai pateiki kaip atskirą pavyzdį, bet kartu tai yra puiki iliustracija, kaip giliai į mus įsiskverbęs tas misijos pojūtis. Kiekvienas žmogus turi misiją. Ir tik teisingai suprasta misija suteikia mūsų gyvenimui prasmę.
Kaip ten bebūtų, gyvenimo prasmės paieškos vis dar yra svarbus dalykas.
– Sakote, kad Flemingo romanuose labai tiksliai pavaizduota slaptųjų tarnybų misija šiuolaikiniame pasaulyje. Savotiška demokratijos gynyba. Ar Džeimso Bondo romanuose aprašyta slaptųjų tarnybų vizija turėjo įtakos jų vystymuisi?
– Tiesiogiai, manau, ne.
– Bet gal kas nors perskaitė romanus ir todėl pasirinko darbą slaptosiose tarnybose?
– Tikėtina. Tikėtina, kad tokių buvo nemažai.
Žinome, kad Allenas Dullesas, pirmasis CŽV vadovas, buvo didžiulis Bondo gerbėjas. Tai labai stebino jo kolegas, nes įsitikinimas, kad tuose romanuose nėra nieko rimto, buvo stiprus nuo pradžių. Galima spėlioti, ar tas jo pomėgis turėjo kokią nors įtaką CŽV raidai.
Manau, čia yra kitaip. Ta slaptųjų tarnybų vizija, kurią galima atpažinti Bondo romanuose, natūraliai išaugo iš diskusijų, kuriose dalyvavo pats Flemingas.
– Kitaip tariant, Flemingas ne nuspėjo slaptųjų tarnybų ateitį, bet dirbdamas žvalgyboje pats prie to prisidėjo?
– Jis tiesiog iš arti matė procesus.
– Sakėte, kad CŽV pirmasis vadovas Allenas Dullesas buvo Bondo gerbėjas. Jūs dirbote Lietuvos žvalgyboje. Ar ten žmonės skaito Džeimsą Bondą?
– Aš skaičiau (šypteli).
Kalbant ne tik apie Lietuvos žvalgybą, bet išvis apie tų tarnybų bendruomenę, tai manyčiau Džeimsas Bondas yra vertinamas su tam tikra ironija.
* * *
Bernardo Gailiaus knygą „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ išleido leidykla „Naujasis Židinys-Aidai“
