– Kaip jūs, šiltmėgė, atsidūrėte vidury žiemos kalnuose?
– Pernai mūsų laidos žiūrovus buvome pasišovę supažindinti su visomis olimpinėmis sporto šakomis, tarp jų – ir žiemos, todėl su kūrybine komanda išmėginome kalnų slidinėjimą. Ir ant lentos, ir ant kalnų slidžių stovėjau pirmą kartą.
– Kaip sekėsi?
– Pradžioje man visai nepatiko ir buvo labai sunku. Slidinėti pradėjau, nuo nulio, neturėdama jokios patirties. Tiesa, prieš kelionę į kalnus buvo kelios treniruotės Druskininkų „Snow arenoje“. Dabar juokinga, bet tąkart arenoje esantis kalnas atrodė siaubingai didelis.
– Kas palaikė jums draugiją kalnuose?
– Mano kompanija buvo panaši į mane – kartu keliavo dvi draugės, kurios slides pirmą kartą pamatė slidinėjimo prekių parduotuvėje. (Juokiasi.) Apsirūpinome pačia geriausia slidinėjimo įranga ir iškeliavome. Viena draugių net nusipirko tokią striukę, su kuria, jei užvirstų lavina, ją būtinai surastų. Važiavome visiškai nežinodamos, ko iš kalnų tikėtis.
– Kokie pirmieji įspūdžiai?
– Buvo labai sunku ir baisu. Pirmą kartą kilau keltuvu. Skirtingai nei Druskininkuose, Austrijoje snieglentės neleidžiama laikyti rankose, turi nuo keltuvo nušokti su ant kojų pritvirtinta lenta. Kai pamačiau, į kokį aukštį kylame, pradėjo klaikiai drebėti keliai.
Pirmasis šuolis, žinoma, buvo veidu į sniegą. Nuo kalno, nuo kurio patyrę slidinėtojai nusileidžia vidutiniškai per 7 minutes, leidomės apie dvi valandas. Buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą ir aš nuolat kritau, kritau, kritau...
– Daugelis merginų kalnuose ir ašarą nubraukia...
– Aš neverkiau. Bet iš tikrųjų jaučiau save visiškai į kampą įvariusi. Pykau, kodėl pati sau esu tokia žiauri. Kitą rytą, po pirmos dienos slidinėjimo, savijauta buvo blogiausia kokia tik gali būti – visą kūną taip skaudėjo, jog net plaukų džiovintuvo nesugebėjau rankoje nulaikyti.
– Bet juk jūs – sportuojantis žmogus...
– Man ir pačiai tai buvo taip keista! Mano fizinis pasirengimas buvo ir yra tikrai geras. Bet mes ten tiek kartų kritome ir stojomės, iš pilno pritūpimo... Pamenu, draugė po kurio laiko jau nė sniego nuo veido nebesivalydavo – nebematė prasmės, nes tik nusivalai, ir vėl – veidu į pusnį.
– Bet išbandėte ir slides...
– Antrą dieną nusprendžiau, jog snieglentė – ne mano jėgoms. Bet tada viskas prasidėjo iš naujo, tik ant slidžių. Supratau, jog su slidėmis galima užsimušti dar greičiau nei su snieglente, nes neįmanoma suvaldyti greičio. Nors mane mokė daugkartinis Austrijos kalnų slidinėjimo čempionas Lois Reichholfas.
– Tai kas jūs dabar: snieglentininkė ar slidininkė?
– Snieglentininkė. Supratusi, kad per vieną kelionę viskuo čiuožti neišmoksiu, galiausiai apsistojau ties snieglente.
– Ar pagavote slidinėjimo kablį?
– Visą kelionę buvo labai baisu, sunku ir nuolat žadėjau sau viską mesti, nes malonumo – jokio, tik viską nežmoniškai skauda. Bet 4 dieną įvyko lūžis ir aš iš tikrųjų pradėjau jausti slidinėjimo malonumą. Bet kai jau pradėjo labiau sektis, buvo laikas važiuoti namo.
Nežinau, ar pagavu slidinėjimo kablį. Ne gal? Bet kai neseniai paskambino viena iš pernai kartu slidinėjusių draugių, supratau, kad mes jau ruošiamės į kalnus ir kad abejonių vykti ten ar ne mums nekyla.
– Kur keliausite šiemet?
– Planuojam į Livinjo kurortą Italijoje. Tik šįkart jau labai norėčiau skirsti. Pernai į kalnus Austrijoje važiavome autobusiuku, tai supratau, kad tokios ilgos ir varginančios kelionės – ne man. Jei į Austriją vykčiau antrą kartą, tikrai skrisčiau lėktuvu.
– O ko jums tuose kalnuos? Juk sunku ir viską skauda...
– Nes nepaisant sunkumų, ten patyriau tikrą atsipalaidavimą. Kalnuose galvoji tik apie slidinėjimą ir daugiau apie nieką kitą, nuolat būni gryname ore, grožiesi nerealiais vaizdais ir sportuoji, o po viso šito dar leidi laiką smagioje kompanijoje. Mano darbas ir gyvenimas – vienas ištisinis stresas, o tąkart iš kalnų aš grįžau labai pailsėjusi.
Ir dar į kalnus rekomenduoju vykti merginoms, norinčioms numesti svorio. Mes su draugėmis ten taip sulieknėjome, nes fizinis krūvis – didžiulis, o valgyti mums tiesiog nebūdavo kada!
– Ką patartumėte vykstantiems slidinėti pirmą kartą?
– Pirma – pasiruošti fiziškai. Slidinėjimas – labai daug jėgų reikalaujantis laisvalaikio užsiėmimas. Sportuoju ir esu išbandžiusi daug ką, bet tokį raumenų skausmą kaip ant kalnų patyriau pirmą kartą. Aš neįsivaizduoju, ką turi patirti tas žmogus, kuris visiškai nesportuoja ir nuvažiuoja slidinėti be jokio pasiruošimo.
Šokti nuo sofutės tiesiai ant slidžių yra žiauru! Organizmas patiria didžiulį krūvį, taip pat padidėja ir traumų tikimybė, nes raumenynas silpnas ir žmogus krinta kaip maišas, jis nekontroliuoja kritimo.
– Kaip pasiruošti slidinėjimui?
– Jei planuojate slidinėti slidėmis, labai svarbu sutvirtinti savo pėdas. Slidinėjimo batai yra labai nepatogūs. Beje, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių pasirinkau snieglentę, o ne slides – ja čiuožiant avima žymiai patogesnė avalynė.
Paruošti kūną slidinėjimui užtenka treniruotis du kartus per savaitę, mėnesį. Sporto klubuose net yra slidinėjimą imituojančių treniruoklių.Patarimas būtų ir neperžengti savo galimybių ribų. Pavyzdžiui, siūlyčiau paslidinėti tik pusę sesijos, iki pietų. Ir nereikia savęs kankinti ir eiti į kalnus kaip į darbą.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas – pasitikėti profesionalais. Sportuojant aprangos patogumas ir funkcionalumas yra labai svarbu, todėl turi būti speciali apranga.
Slides ar lentą taip pat turi parinkti ar rekomenduoti profesionalas – negali rinktis sportinio inventoriaus vien dėl to, kad jis tau gražus. Ir mokytis čiuožti slidėmis ar snieglente taip pat turėtų specialistas. Juk kai mokome čiuožti savo vaikus, jiems samdome mokytojus. O kodėl patys jaučiame galintys išmokti patys?
– O beje, ar jūsų vaikai čiuožia?
– Ula „Snow arenoje“ nuo kalno nusileido. O Benui nepatiko, jis dabar – futbolininkas. Tai, manau, toliau mėginsime slidinėti su dukra.
– Koks žiemos sportas – jūsų mėgstamiausias?
– Žaviuosi lyguminiu slidinėjimu. Manau, tai geriausias sportas moterims, nes dirba visi moterims svarbiausi raumenys ir lieknėja tos vietos, kurias moterys labiausiai nori suploninti, pagražinti. Be to, šioje sporto šakoje pasitaiko mažiausiai traumų.
– Ką šiemet planuojate išmėginti kalnuose?
– Labai norėčiau patirti „After ski“ linksmybes. Pernai ar jų neradome, o gal tiesiog nebebūdavo joms jėgų.
