„Atvykimas“ / Arrival
Jei mėgstamiausias jūsų režisierius yra Christopheris Nolanas, o mokslinėje fantastikoje nesate matę nieko geriau už „Tarp žvaigždžių“, galite tiesiog sustoti šioje sąrašo vietoje, nes nieko artimesnio tikrai nerasite.
Aukštinti „Atvykimą“ tikrai yra už ką. Visų pirma, ateivių pasirodymas Žemėje šįsyk prasideda ne nuo susišaudymų ir sprogimų, o nuo racionalaus bandymo suprasti, koks padaras ką tik susidūrė su žmonija. Tam pasiunčiama lingvistė Louise (akt. Amy Adams), turinti perprasti atvykėlių kalbą ir drauge jų mąstymą – kitaip karas gali baigtis žmonėms to net nesupratus.
Be to, „Atvykimas“ džiugina neįtikėtinu Jóhanno Jóhannssono garso takeliu ir yra kerinčiai nufilmuotas. Problemų galima ieškoti tik pačios istorijos sprendimuose, kurie, nors ir nenuspėjami, palieka žiūrovą taip ir nepasotintą. Bet tai tik detalės – Denisas Villeneuve yra nepaprastai talentingas režisierius ir tai juntama kiekvienoje „Atvykimo“ scenoje.
„Pasaulio pabaiga“ / The World’s End
Pradėkime nuo skambios, bet teisingos frazės: Edgaras Wrightas yra geriausias šiuo metu dirbantis komedijų režisierius. Jo parodijų trilogija, prasidėjusi nuo „Zombių karaliaus“ (Shaun of the Dead) ir „Kieto faro“ (Hot Fuzz), tyčiojosi iš zombių ir policininkų filmų klišių. Trečioji dalis, „Pasaulio pabaiga“, išjuokia ateivių filmus.
Penki draugai po dvidešimties išsiskyrimo metų susitinka įveikti jaunystės dienų iššūkio – per vieną vakarą išgerti visuose gimtojo miestelio baruose. Iš tiesų čia būti nori vienintelis Gary (akt. Simon Pegg), kiti tik velkasi iš paskos. Netrukus paaiškėja, jog jiems begeriant miestą užpuola ateiviai, norintys užimti Žemę. Bet S.Peggo veikėjas toks pasiryžęs atkurti ryšį su buvusiais draugais, jog dar vienas bokalas su bičiuliais jam yra svarbesnis už prieš juos nukreiptas ateivių atakas.
Norėdamas sukurti mokslinės fantastikos parodiją, E.Wrightas nesunkiai galėjo parašyti filmą apie kosminio laivo gyventojus. Bet juk didžioji dalis šių filmų ir taip yra apie draugystę ir ateities pavojus – abu šiuos dalykus jis tobulai išjuokia.
Edgaras Wrightas nėra sukūręs blogo filmo, bet sci-fi mylėtojams „Pasaulio pabaiga“ yra puiki pradžia pradėti pažintį su režisieriaus kūryba.
„Sniego traukinys“ / Snowpiercer
Joon-ho Bongas yra žanrinio kino gelbėtojas. Jo „Šeimininkas“ (The Host) 2006-aisiais buvo pirmas įdomus miestą siaubiančios pabaisos filmas per nežinia kiek dešimtmečių, „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (Memories of Murder) ir „Motina“ (Mother) kaip niekad gyvi trileriai, o „Sniego traukinys“ – vienas gudriausių ir smagiausių šio amžiaus mokslinės fantastikos darbų.
Ateityje Žemė dėl šalčio tapo visiškai negyvenama. Viskas, kas liko iš žmonijos, tai be sustojimo aplink planetą sukančio traukinio keleiviai. Čia egzistuoja aiški klasių sistema: paskutiniuose vagonuose darbininkai gyvena apsirengę skarmalais, o arčiau priekio rengiamos ištisos puotos. Tokią metų metus vyravusią tvarką pakeisti bandys Curtiso (akt. Chris Evans) vedamas perversmas.
J.Bongo talentą kurti kiną patvirtina ir faktas, jog „Sniego traukinys“ atsidūrė ir mūsų geriausių pastarųjų metų politinių filmų sąraše. Retai kada įdomios filosofinės idėjos žengia koja kojon su Q.Tarantino lygio stilizuotu smurtu, bet šįsyk yra būtent taip – keista, jog „Sniego traukinys“ iki šiol neturi kultinio pasisekimo.
Midnight Special
Tėvas (akt. Michael Shannon) su draugo (akt. Joel Edgerton) pagalba gelbėja sūnų (akt. Jaeden Lieberher) nuo viso pasaulio. Vaikas turi neapibrėžtų antgamtinių galių, kurias atidžiau ištyrinėti nori ir valstybinės JAV organizacijos, ir religiniai kultai.
Režisierius Jeffas Nicholsas yra teigęs, kad filmo istorija jam nėra tokia svarbi kaip atmosfera ir vidinių personažų emocijų perkėlimas į ekraną per kasdienio gyvenimo scenas. Tai pasiteisina net tuomet, kai matome berniuko galių apraiškas – efektą sukuria ne tik vizualinis jų įspūdis (kaip panašiuose filmuose būna beveik visuomet), o sugebėjimas minimaliomis priemonėmis papasakoti apie vaiko psichikos peripetijas. Kaip ir ankstesniuose savo filmuose, J.Nicholsas sukuria išskirtinį stilių, bet niekuomet nesistengia būti gražiausias ar įspūdingiausias – visų svarbiausi jam yra daugiasluoksniai veikėjų portretai, su kuriais gali dvi valandas gyventi ne tik juos suprasdamas, bet ir už juos sirgdamas.
„Ties riba į rytojų“ / Edge of Tomorrow
2014-ųjų veiksmo filmas buvo turbūt mažiausiai finansiškai pavykęs pastarųjų metų Tomo Cruise’o darbas. Ir neabejotinai geriausias. Žmonijos karas su ateiviais gal ir yra buvęs originalesnis, bet tikrai ne smagesnis.
Filmas „Ties riba į rytojų“ paremtas kompiuterinį žaidimą primenančiu principu: Cage’as (akt. Tom Cruise), vos filmui prasidėjus, miršta, bet tuojau pat vėl prisikelia praėjusios dienos ryte. Tai kartojasi vėl ir vėl, kol Rita (akt. Emily Blunt) paaiškina, jog prisikėlimai yra šalutinis jo susidūrimo su ateiviais poveikis, dėl kurio būtent jis gali laimėti karą – tik, aišku, per vieną dieną ir pakeliui nemirštant.
Tokia premisa gali baigtis labai nuobodžiu kūriniu, kuriame esi priverstas žiūrėti tą patį per tą patį, bet šįkart režisierius Dougas Limanas sugeba išlaikyti publiką ant kėdės krašto. Prikišti galima nebent kiek nuspėjamą paskutiniąją juostos dalį, bet, nepaisant to, „Ties riba į rytojų“ yra aukščiausio lygio pramoga.
Ex Machina
Alexo Garlando, parašiusio scenarijų „28 dienos po…“, režisūrinis debiutas yra būtent toks, kokį paprastai demonstruoja ilgamečiai scenaristai. Tai puikiai sudėliota istorija, įtikinanti tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis, ir filmas, kuris veikia tiek, kiek veikia jo siužetas.
Calebas (akt. Domnhall Gleeson) laimi konkursą darbui pas milijardierių išradėją Nathaną (akt. Oscar Isaac). Nuvykus į atokią, iš visų pusių apsaugotą darbo vietą, paaiškėja, jog dirbama bus su Ava (akt. Alicia Vikander), tobuliausia kada nors sukurta dirbtinio intelekto versija.
Pagrindinę „Ex Machinos“ temą galima nuspėti jos net nemačius – tai klausimas, ko reikia, kad mąstantis ir kalbantis padaras jau būtų laikomas žmogumi. Bet net su aiškia pagrindine problema A.Garlandas sugeba uždaroje kelių kambarių erdvėje išlaikyti žiūrovų susidomėjimą iki pat pabaigos.
„Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ / Rogue One
Geriausios visų laikų mokslinės fantastikos filmų sagos tęsinys „Galia nubunda“ nedavė gerbėjams to, ko jie laukė. Tiksliau, davė būtent tai, ko visi tikėjosi, tik nesugebėjo to naujai pateikti. „Šelmis-1“ galėjo kiek pasitraukti nuo pagrindinės sagos įvykių ir dėl to papasakojo kur kas įdomesnę istoriją. Be to, filmai su Madsu Mikkelsenu visada yra geresni už filmus be jo – tai yra mokslinis faktas.
Jyn Erso (akt. Felicity Jones) yra Mirties žvaigždės architekto dukra, gyvenanti kosminės „Žvaigždžių karų“ visuomenės paribiuose. Ją susiranda ir ginklo sunaikinimui įdarbina maištininkai, bet pati mergina už Imperijos įveikimą labiau laukia susitikimo su nuo vaikystės nematytu tėvu.
„Šelmis-1“ naudojasi visais franšizės „kabliukais“, nujausdamas, kada nuo jų nutolti, o kada kliautis klišėmis. Į kitą lygį juostą pakelia karo scenos ir vienas įdomiausių pastarųjų metų blogiukų – Beno Mendelsohno Orsonas Krennicas, vedamas ne meilės tyram blogiui, bet savo ego.
„Ji“ / Her
Jei šis dešimtukas įtrauktų ne naujus, o geriausius visų laikų darbus, jame tikrai atsidurtų pirmasis Spike’o Jonezo romantinis filmas su mokslinės fantastikos elementais. „Ji“ nėra tokia stipri kaip „Jausmų galia“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind) (praėjo šitiek metų, o nesipurtyti nuo tokio vertimo vis dar neįmanoma), bet ne mažiau įtraukianti istorija apie vyrą ir jo meilę savo operacinei sistemai.
Theodore’as (akt. Joaquin Phoenix) yra vienišas, liūdnas žmogus. Jis dirba sveikinimų kortelių autoriumi, bet pats kalbėtis su kitais neturi nė menkiausio noro. Iki tol, kol įsigyja naują operacinę sistemą, sukurtą patenkinti visus intelektualinius savo kliento poreikius.
„Jos“ stilius – spalvingas ir gyvas, tarsi kiek mažiau pedantiška Weso Andersono versija. Ir neįtikėtina, bet tai, kas iš pradžių atrodo kaip hipsteriška atvirutė, iš tiesų yra emociškai paveikus portretas žmogaus, įsimylėjusio sau per sudėtingą ateitį.
„Beždžionių planetos aušra“ / Dawn of the Planet of the Apes
Antrasis naujos „Beždžionių planetos“ sagos filmas yra visiškai kitoks nei pirmasis – „Beždžionių planetos sukilimas“ (Rise of the Planet of the Apes). Tai ir privalumas, ir minusas – viena vertus, bet kokia stipri filmų serija turi judėti pirmyn, tačiau radikalus pasikeitimas užnugaryje tarsi palieka didelę dalį bendrosios istorijos.
Pirmojoje dalyje šimpanzė Cezaris (akt. Andy Serkis) po naujų vaistų bandymų tampa kelis kartus protingesnis už bet kokį savo rūšies padarą ir pradeda beždžionių sukilimą. Antrojoje – sukilimas jau pasiglemžęs didžiąją planetos dalį, o kautis su nauja dominuojančia rūšimi lieka tik maža grupelė žmonių. Tai karo ir visuomenės peripetijų aiškinimasis, kuriame, turint omeny, jog techniškai beždžionės neturi nykščių, iššaunamas stebėtinai didelis kulkų skaičius.
Nežinia, ar tęsinys geresnis už pirmąją dalį. Bet faktas, kad tai geriausias filmas su ant žirgų jojančiomis, iš automatų šaudančiomis beždžionėmis.
„Gravitacija“ / Gravity
Alfonso Cuarónas sukūrė filmą, daugelio laikomą geriausiu XXI a. mokslinės fantastikos darbu. „Žmonijos vaikai“ (Children of Men) pasakojo apie mirštančią visuomenę, o revoliucingas vizualines išraiškas rado net automobilio salone vykstančiose scenose.
„Gravitacijoje“ noras žiūrovą pakerėti kameros judesiais dar ryškesnis. Ir režisieriui pavyksta. Pirmoji scena, trunkanti net dvylika į skirtingus kadrus nesudalytų minučių, yra viena gražesnių patirčių, įmanomų kino teatre, o tai, kaip operatorius Emmanuelis Lubezki užfiksavo Sandros Bullock vienatvę tuščiame kosmose, pelnytai laimėjo jam antrą iš trijų turimų „Oskarų“. Tiesa, jei tik įmanoma, „Gravitaciją“ reikia žiūrėti 3D formatu, mat tai akims, ne protui skirta šventė, kuri, žiūrima per purviną kompiuterio ekraną, nei papirks, nei išlaikys dėmesį.
