„Tačiau man neduoda ramybės vienas keistas dalykas. Piešdamas antsnukį mažojo princo avelei pamiršau nupiešti odinį diržiuką!“ (Antuanas de Sent Egziuperi)
Kai mąstau apie gyvenimą, dažnai prisimenu vaikystėje man daug kartų mamos skaitytą alegorinę pasaką „Mažasis princas“. Prisimenu, kad ji, toji pasaka, man, mažai mergaitei, visai nepatiko, nes buvo beveik nesuvokiama, daugiau nei paslaptinga. Tačiau paradoksas: atmintis išsaugojo jausmą, kažkokią ypatingą būseną, kuri užplūsta kaskart, kai tik susimąstau apie tai, ko nesuvokiu iki galo, kas yra man be galo įdomu, smalsu. Kai tik noriu įtikinti, paveikti, prisijaukinti.
Du dalykai, kuriuos nuolat reflektuojam, – tai pats gyvenimas ir perkurtas gyvenimas. Gyvenimas, kuris virsta literatūra. Kartais net sunku rasti ribą, kur fikcija, o kur tikrovė. Dažnai sakome: sujudintas, sudrumstas gyvenimas. Gyvenimas kaip klausimas, kaip mįslė, kaip iššūkis, kaip uždavinys, kurį reikėtų išspręsti. Ir nebūtinai sprendimo būdas ir atsakymas turėtų sutapti, būti teisingi. Juk žinome, kad ir 2x2 nebūtinai yra 4. Galimi ir kiti atsakymo variantai.
„Ne žinojimas yra laimė“, – prieš keletą metų tarstelėjo filosofas, eseistas, poetas Liutauras Degėsys. Ir jis teisus. Laimė yra požiūris į žinojimą, į vertybes. Nes išties džiaugsmingų dalykų gyvenime nutinka labai ribotai. Be to, kai žinai kryptį, eisi pačiu tiesiausiu keliu. „Nemesk kelio dėl takelio“, „Neperžengęs griovio, nesakyk op“, – byloja liaudies išmintis. Reikia pridurti, kad dar daugiau ne tik perspėjimo, bet ir/ar krypčių variacijų gali su(at-)rasti literatūroje. Iš mėgstamų autorių, iš mėgstamų personažų, iš atpažintų situacijų, praeities ir ateities pasakojimų, aprašymų, samprotavimų, iš žodžių... Iš jų gali nusiausti savąją giją, kuri vingiuos per kitas knygas, per sutiktus žmones, per tavąjį gyvenimą. Per jausmus, per ypatingas būsenas.
Tvirtai tikiu, kad yra dvasios jėga, sąmonės jėga, kur slypi žodyje. O grožinėje literatūroje žodis taip sunokinamas, kad keičia žmonių jausmus, galimybes, likimus. Keičia tik į gera. „Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“, – kažkada vaikystėje išgirdau ir savo gyvenimu daugybę kartų paliudijau šią tiesą. Tvirtai žinau, kad „Mažasis princas“ ir yra tas magiškasis mano slaptažodis, manoji gija, manasis kelias į mokinių širdis. Kai stoviu prieš juos, kai bandau prisijaukinti, kai kalbuosi su jais apie gyvenimą ir gyvenimą literatūroje, net neabejoju, kad mano mokiniai bus tie, kurie nepamirš užsegti diržiuko savo avelei.
Tiek tos motyvacijos. Nes motyvacija – tikslas kart vertybės.
