Pastaruoju metu daug kalbama apie pabėgėlius ir pagalbą jiems. Suprantu, kad karas ypatingai baisus dalykas ir tie nekalti žmonės nenusipelno ten gyventi. Tačiau kokia valstybė mes šiandien esame ir kaip vertiname bei rūpinamės savo augančiais piliečiais?
Aš esu vieniša mama. Auginu dvi mokyklinio amžiaus mažametes. Su vyru išsiskyriau prieš ketverius metus. Reikėtų, smalsuolių labui, paminėti, kad jis nebuvo blogas sutuoktinis ir blogas tėtis. Tik jis buvo geras alkoholikas ir dar geresnis tinginys.
Buvęs vyras gyvena Skandinavijoje, vaikais rūpinasi epizodiškai. Paprastai apie tris kartus per metus apie vieną savaitgalį. Alimentų gaunu 133 eurus. Ši suma skiriama abiems dukroms. Pridursiu, kad man sumoka jo darbovietė su antstolių raginimu ir yra susikaupusi skolos suma iš penkių skaitmenų.
Mokiausi, dėjau pastangas, kad turėčiau išsilavinimą, galėčiau visada užsidirbti savo pragyvenimui. Studijavau papildomai, kad turėčiau ir verslumo įgūdžių ir bučiau patrauklesnė darbo rinkai. Šiuo metu mano atlyginimas 450 eurų atskaičiavus mokesčius.
Pabandysiu išdėstyti rūpesčius, kurie šį vakarą atrodo tokie skaudūs. Esu dirbanti specialistė. Mokiausi, dėjau pastangas, kad turėčiau išsilavinimą, galėčiau visada užsidirbti savo pragyvenimui. Studijavau papildomai, kad turėčiau ir verslumo įgūdžių ir bučiau patrauklesnė darbo rinkai.
Šiuo metu mano atlyginimas 450 eurų atskaičiavus mokesčius. Prisipažinsiu, kad teko pakovoti, kad atlyginimas būtų tokio dydžio ir visas būtų oficialus.
Tiesa, tenka dirbti daugiau nei Darbo kodekse numatyta valandų.
Gyvename mes nuomojamame dviejų kambarių bute. Šis vidutiniškai kainuoja 420 eurų. Mažosios maitinimas ir prailgintos popamokinės grupės paslauga kainuoja 120 eurų. Vyresnėlei pietums mokykloje reikalingi 1,5 euro per dieną. Automobiliui išlaikyti reikia skirti nors 50 eurų. Telekomunikacijų paslaugoms – 25 eurus. Minimaliausi būreliai – 20 eurų.
Maistas kažkaip iš kažkur, lygiai kaip ir rūbai. Ir neskaičiuoju vaistų, nes mes labai stengiamės nesirgti.
Ir aš neskaičiuoju nei maisto, nei rūbų, nei pramogų ar kitų dalykų. Tiesiog skaičiuoju tas sumas, kurios nurodomos sąskaitose, kaip neišvengiamus mokėjimus kas mėnesį sukeltų didelių rūpesčių.
Nes maistas kažkaip iš kažkur, lygiai kaip ir rūbai. Ir neskaičiuoju vaistų, nes mes labai stengiamės nesirgti.
Ir mąstau šį vakarą... Aš sumoku mokesčius, mano giminaičiai ir draugai sumoka mokesčius valstybei. Ką mano dukros gauna iš valstybės? Ir gauna nemažai. Nemokamą mokslą ir nemokamą sveikatos priežiūrą. Tai yra daug ir yra gerai lyginant su trečiojo pasaulio šalimis.
Tačiau man labai norisi paklausti, gal galime būti solidarūs ir mano dukros šiuo metu gali gauti kažką daugiau? Juk jos užaugs. Bus reikalingos valstybei. Galų gale sumokės tuos pačius mokesčius, kai tik užaugs ir dirbs...
Politikavime daug kalbų apie pensininkus ir našlaičius. Bet ar tik ne todėl, kad pensininkai gali balsuoti, o našlaičių tema jautri ir audrina galimus rinkėjus? Ir aš negirdėjau nei rinkiminių pažadų, nei kalbų iš tribūnų apie vienišas mamas. Apie vienišų mamų vaikus.
Šiai dienai iš valstybės mes negauname nei vieno cento, be jau mano minėtų nemokamų ugdymo ir sveikatos priežiūros paslaugų. Ir dažnai aš keliu klausimą, ar yra man ko skųstis šia situacija ir apskritai, ar mano vaikai nusipelnė kažkokios paramos iš valstybės? Juk turi mamą, kuri gali pasirūpinti.
Prisipažinsiu, kad mama rūpinasi iki negalėjimo... Iki tol, kol pakanka jėgų eiti. Nes mamos jėgos tiesiog ribotos ir ji kartais suserga, išsenka organizmas. Dirbu ir papildomus darbus, ir 1,5 etato vienu metu. Bet tuomet labai daug valandų dukros vienos lieka... Tada jos skambina kas keliolika minučių ir gailiais balsais klausia, kada aš grįšiu...
Tiesa, juk pagal įstatymus mano vaikai net negali būti vieni paliekami namuose. Užburtas ratas, ar ne? Ir kartais kyla absurdiška mintis, gal apsigyventi nakvynės namuose? Tik labai labai savo dukras noriu auginti oriomis sąlygomis ir, svarbiausia, noriu jas užauginti kuriančiais žmonėmis, o ne imančiais.
Reikėtų paminėti, kad pati neturiu jokių žalingų įpročių, nevalgau mėsos, cukraus. Negeriu kavos. Savo dukroms taip pats stengiuosi diegti sveikos gyvensenos principus. Mūsų namuose vyrauja elegantiška aplinka. Lankomės kultūriniuose renginiuose, lankome Bažnyčią.
Vaikams skiepiju vertybės, ugdau socialiai atsakingais žmonėmis. Supažindinu su ekologija. Labai daug skaitome. Mes visapusiškos patriotės. Labai mylime savo šalį ir savo miestą. Ir gatvėje mus sutiksite kaip laimingą šeimą. Inteligentišką, skoningą, darnią šeimą.
Bet neviltis mane graužia. Kasdien. Parėjau iš tėvų susirinkimo, kuriame buvo nutarta į klasės fondą rinkti po 60 eurų. Pratybos kainuoja 45 eurus. Ir dar visa kita... Tada mano neviltis virsta inkštimu. Ir tokį iki begalybės tamsų vakarą galvoju... pakviesiu savo vaikus ant aukšto sostinės stogo ir mes paskraidysime.... Nes vilties vis mažiau ir mažiau. Nes valstybei nereikalingos nei vienišos mamos, nei jų vaikai.
