Tai nedidelė ir daliai visuomenės nematoma žmonių grupė. Jie nežygiavo gatvėmis, kūrybininkų organizacijos taip pat tylėjo, tik vertėjos parašė ir paskelbė raštą, tiesa, dar sudalyvavo radijo laidoje. Kultūros ministerijos atstovas Facebooke patvirtino gandus, kad, galbūt, kažkada bus svarstoma kažin kokia įstatymo pataisa. Aiškiau nepasidarė.
Nepasitenkinimo vėjas tik vos vos tebešiurena spyglius. Tvanku. Kažin, ar tai tyla prieš audrą?
Pamėginau pagauti ir užrašyti tuos vėjo gūsius.
Deimantė, žurnalistė ir blogerė
Kautynės su VMI vėjo malūnais man pažįstamos dar nuo tada, kai sėdėjau mokyklos suole ir pradėjau pirmuosius savo darbus.
Kai esi rašyti bepradedantis beveik-pilnametis, tau tikrai niekas nepaaiškina, kodėl kada nors reikės mokėti mokesčius. Pirmieji už išspausdintus rašinius gauti honorarai apsuka galvą ir staiga jautiesi suaugęs. Tarsi tada, kai keturiolikos per vasarą ūgtelėjai gerais 7 centimetrais ir pradėjai skolintis mamos sukneles. Tiesa, procesas niekada nebūna vienpusis – kaip nuo augimo pradeda mausti kojas, taip džiaugsmą pamažu slopina iš VMI pradedantys plaukti laiškai su negirdėtais sudėtingais raidžių deriniais „deklaracija“, GPM, PSD.
Kai esi aštuoniolikos, pasijausti IŠ TIESŲ suaugusiu yra labai baisu. Nes tada supranti, kad būti suaugusiu reiškia ne tik turėti daug laisvių, bet ir dar daugiau įsipareigojimų. Tik apie juos niekas nepasakoja, nes mama tikrai neužsiminė, kaip nurašinėti elektros skaitliuko duomenis, o mokykla vietoje naudingos informacijos apie mokesčius mieliau įdiegs supratimą, kad ląstelės energijos bankas yra mitochondrija. Taip nutiko ir man, kol bene visi klientai siekdami sutaupyti įpratino dirbti su verslo liudijimu, nors žurnalisto/autoriaus darbas tradiciškai reikalautų autorinės sutarties.
Ir kurį laiką tai atrodė priimtina, mat pirminis bazinių mokesčių sumokėjimas ir sistemą apeinantis sprendimas liudijimą išsiimti vos vienai dienai per mėnesį atrodė kaip patogiausia egzistuojanti išeitis. Tol, kol elementarus finansinio raštingumo trūkumas vieną dieną smogė atgal ir pildytis kasmetinės deklaracijos nuvykau į VMI. Čia prasideda įdomioji istorijos dalis.
Nors VMI nusidriekiančios eilės jau įgavo kultinį statusą (vis tik esu joms dėkinga, kad laukdama perskaičiau ne vieną Gabrielio Garcia Marquezo knygą), laukti, rodos verta – mat kam rizikuoti duomenis pildyti savarankiškai, kai gali sulaukti profesionalo pagalbos?
Tik tiek, kad tipinę penkių minučių procedūrą tąkart pakeitė gerokai ilgesnis procesas – sužinojau, kad viršijau neapmokestinamų su verslo liudijimu uždirbtų pajamų sumą. Ašarų pakalnė, studentiškose kišenėse švilpaujantys vėjai (tai tikrai ne tas amžius, kai galvoji apie taupymą) ir keturženklės sumos, kurių nėra kaip padengti.
Tądien situaciją išgelbėjo pinigų paskolinusi mama. Tik tiek, kad tuo viskas nepasibaigė – vieną birželio rytą kavinėje nepavyko atsiskaityti kortele. Priežastis – nepakankamas lėšų likutis. Galbūt matytas ne pirmą ir ne paskutinį kartą gyvenime, bet nustebinęs. Šįkart – kiek kitaip, mat pasitikrinus banko sąskaitą joje radau -937 eurus. Minus. Išrašo eilutėje – informacija, kad jie šiuo metu SODRA sąskaitoje, kur prieš mėnesį jau buvo atliktas tokio paties dydžio pavedimas.
Per daug neišsiplečiant viskas po to vyko maždaug taip: SODRA teigia, jog pinigai nurašyti, nes ankstesnis pavedimas negautas. VMI nežino, kur pavedimas nukeliavo. Namie šiaip ne taip radus VMI darbuotojos anksčiau paruoštą lapelį, kur ir ką pervesti, paaiškėjo, jog nesusipratimų virtinę pradėjo jos klaida – neteisingai nurodytos sąskaitos, kur kokį mokestį pervesti. Nors klaida buvo pripažinta, pinigų už dvigubą SODRA mokestį neatgavau dar septynis mėnesius ir VMI apsilankiau dviženklį skaičių kartų. Ačiū kantriems nuomoto kambario šeimininkams, ačiū draugams, kurie leido sąskaitas išrašinėti jų vardu ir iš kažko tuos mėnesius gyventi.
Situacija išsisprendė ir išmokė visą mokestinę sistemą vertinti kiek atsargiau, bet taip pat padėjo suvokti, kiek kūrybinėje srityje dirbančių kolegų kasmet išgyvena tą patį. Nuolatinis klientų taupymas ir reikalavimai išsiimti verslo liudijimą/individualią veiklą, atsisakymas rengti autorines sutartis (jų savo autoriams neberengia net didieji šalies žurnalai) ir elementarus finansinio raštingumo trūkumas, kurio neišmoko nei mokykla, nei tėvai, tad mokytis tenka iš savo asmeninių klaidų.
Net nekalbėsiu apie tai, kaip finansiniai apribojimai smaugia galimybes kurti ir iš to pragyventi, kiek jaunų kūrėjų dėl to pasuka kitais (saugesniais) keliais, o naudos ieškantys klientai manipuliuoja kūrėjų nežinojimu ir apeliuoja argumentu „nenori gauti „juodais“ ir kenkti valstybei – su mokesčiais susitvarkykime normaliai“. Ne, tikrai nieko normalaus – kūrėjai valstybę gerbia ir nori būti jai naudingi, tačiau tokiais tikrai nebus sėdėdami VMI eilėse ar bandydami suvokti, kokią mokestinę alternatyvą pasirinkti.
Pati šiuo metu esu įsteigusi mažąją bendriją ir samdau buhalterę, padedančią finansinius duomenis sustatyti į vietas. Jeigu nuoširdžiai, pagrindinės mano pajamos jau seniai nėra kūrybinė veikla, nes ja užsiimti paprasčiausiai neapsimoka – nuo mažo užmokesčio atgriebus kąsnį mokesčių ne kažkas telieka, o iš komplimentų talentui ar gražių pažadų nevėluoti sumokėti neišgyvensi ir nuomos nesusimokėsi. Nors labai norėtųsi grįžti vien tik prie rašymo ir kūrybos, tenka suvokti, jog pagarbos kūrėjui Lietuvoje maža – tiek iš kliento, tiek iš valstybės pusės.
Ramūnas, dainininkas, muzikos autorius, buvęs teisininkas
Net neoliberalistiniame laisvosios rinkos pasaulyje, kuriame viskas skaičiuojama tik ar apsimoka, ar neapsimoka, Lietuvos įstatymų bazė yra tokia nepalanki kūrybinių profesijų atstovams, kad jau čia nori nenori tenka kabinti etiketę, kad neapsimoka. Nežinau, ką mes metai iš metų išrenkame į seimą, bet dauguma tų žmonių toliau kiaulės užpakalio nemato. Gal todėl, kad jie save asocijuoja su kiaulių augintojais, o ne su kultūros kūrėjais?
Ar taip sunku suvokti, kad viena tokia grupė kaip „ABBA“ ar atlikėjas kaip sumokėtų mokesčių daugiau nei šimtai kiaulininkų? Ir nei gamtos nereiktų teršti, nei šūdų uostyti. Žmonės yra ištekliai, į juos reikia investuoti, kad jie drąsiai kurtų, o ne subsidijas fermų savininkams mokėti.
Virginija, rašytoja, ekonomikos mokytoja
Valstybės prioritetai investuoti į žemės ūkio pramonę, o ne į žmogiškuosius resursus yra viena iš masinės emigracijos priežasčių. Net pati mažiausia šalis, investuojanti į talentus, į „galvas“ turi šansų tapti intelektualinių produktų eksportuotoja, tai šansas ir galimybė tapti klestinčia šalimi.
O kuo didžiuojasi Lietuva? Runkeliais ir dešromis. Tai kas belieka – protai išvažiuoja ten, kur juos vertina, kur sudaromos sąlygos jiems skleistis. Matau savo mokinius, kiek iš jų išvažiuoja mokytis ir negrįžta. Ar manote išvažiuoja klasės kvaileliai ir dvejetukininkai? Deja, ne. Dvejetukininkai lieka, ir net sugeba patekti į mūsų universitetus.
Bijočiau tai sakyti garsiai, bet jei tikrai mano anonimiškumas garantuojamas, pasakysiu. Lieka tik bailiai, nesugebantys išmokti užsienio kalbų nevykėliai ir vienetai, žmonės iš „burbulo“, tie, kuriems tiesiog pasisekė susikurti čia išskirtines, netipiškas sąlygas. Tai keletas muzikantų, kurie įtinka vietinei publikai, keli madingi menininkai, architektai. Vienetai.
Kadangi valstybės prioritetai nesikeičia, išvažiuojančiųjų dalį pamažu keičia žemiausio socialinio sluoksnio žmonės dirbantys beveik vergiškomis sąlygomis iš aplinkinių šalių, daugiausiai Ukrainos ir Baltarusijos. Jei niekas nesikeis, dar po 10 metų jie sudarys didžiąją dalį Lietuvos gyventojų.
Gintarė, žurnalistė, ghostwriter’ė
Autorinė ir autorinė licencinė, pagal kurias ligi šiol parduodavau savo tekstus, pakėlus mokesčius tapo nebeįmanomos naudoti.
Per vieną dieną aš tapau per brangi užsakovams arba turėjau pasirinkti dirbti už pusę įprastos sumos.
Buhalteriai nežinojo, ką patarti. Vieni siūlė laukti (gal tie bepročiai vis tik atšauks tą įstatymo pataisą?), kiti nekėlė ragelio, treti siūlė pasiimti IV (individuali veikla pagal pažymą).
Uždirbti pinigai stingo ir šalo, lyg tos dūstančios, išsižiojusios žuvys lede. Vis mažiau ir mažiau šansų jiems, nenuminusintiems maždaug per pusę, pasiekti mano sąskaitą.
Bet aplink pasaulis sukosi, kaip sukęsis.
Sąskaitos už šildymą, telefoną, internetą, tebekapsėjo į pašto dėžutę įprasta tvarka.
Gal man prekybos centre kasininkei pasakyti, kad palauktų, nes sumokėsiu, bet tik tada kai „tie bepročiai atšauks įstatymo pataisą“?
Man kyla toks isteriškas juokas. Na nenoriu aš tapti kažkokia individualia verslininke, po velniais, aš noriu tik dirbti savo darbą, daryti, ką moku, ir kame matau prasmę. Man nereikia pelno, biznio, prabangių daiktų, tenoriu ramiai sau gyvent kuriant ir kartą per metus aplankyt Paryžių.
O šiandien, jaučiuosi kaip kokia Severiutė iš Užpalių kaimo, einu į ligoninę aplankyt savo geriausios draugės vertėjos, kuri užvakar mėgino pasikart.
Danutė, menotyrininkė, buvusi valstybės tarnautoja, projektų koordinatorė
Paprastiems kūrėjams svarbu tos autorinės (sutartys) ir mokesčiai, bet organizacijos tyli, nes tai yra atskira žinyba. Postsovietiniai funkcionieriai, kurie sulindę į asociacijas ir meno kūrėjų organizacijas, veikia savo senaisiais metodais. Jie tyli ir negina kūrėjų interesų, nes rūpinasi tik savo, jau seniai pamiršusių kas yra kūryba, interesais. Jie puikiai prisitaikę ir užauginę naują kartą funkcionierių, kurie gyvena iš projektų. Pristeigta daugybė organizacijų ir asociacijų, kurios vegetuoja, nevykdo jokios veiklos, yra sukurtos tik tam, kad galėtų dalyvauti konkursuose.
Tos organizacijos man primena zombius iš kokio siaubiako, kurie tik stovi sustingę, kol neužuodžia gyvo kraujo, o tada jau sujuda, ir puola…paraiškas rašyt.
Svarbiausia bet kokia kaina laimėti, o tada… komedijos. Rašo viena, o daro kas ką nori, priklausomai nuo savo sąžinės ir moralinio lankstumo. Po to popierius užpildo „kaip reikia“, pinigus išsigrynina ir toliau vegetuoja laukdami kito konkurso.
Rita, portretų ir mados fotografė
Esu laisvai samdoma, dirbu pagal verslo liudijimą bei autorines sutartis. Daug keliauju, kartais ištisus mėnesius praleidžiu ne Lietuvoje, todėl individuali veikla pagal pažymą neatitinka mano darbo specifikos. Kartais į mėnesį uždirbu 500, o būna, kad ir 3000 eurų, vidutiniškai apie 1500-2000 eurų per mėnesį. Man nieko netrūksta, turiu santaupų, už kurias išgyvenčiau pusę metų, o truputį pataupydama ir metus. Bet problema yra mano oficialus statusas, pagal kurį esu prilyginama bedarbei. Kai policijoje kaip auto įvykio liudininkė daviau parodymus, ilgai teko aiškinti, kas esu. Išklausęs tyrėjas parašė: bedarbė.
Kartą, kaip vienos techniką pardavinėjančios parduotuvės nuolatinė klientė gavau į pašto dėžutę reklamą, kad geros sąlygos pirkti Ipad pro išsimokėtinai ir spontaniškai nutariau pasinaudoti pasiūlymu. Tačiau man nesuteikė kredito! Žmogui, kuris uždirba daug daugiau nei vidutiniškai vien todėl, kad už jo nėra kažkokios UAB ir jis savo reikalus tvarkosi pats.
Nesu gyvenime turėjusi jokių skolų ar nesumokėtų mokesčių. Bet šis pažeminimas tik „gėlytės“, buvau pasikonsultuoti pas specialistus ir man paaiškino, kad nors nuo autorinių sumoku Sodrai daugiau nei daugelis įdarbintųjų pagal darbo sutartis, tačiau darau tai ne kiekvieną mėnesį, todėl nesurinksiu privalomų 35 metų stažo ir negalėsiu gauti normalios pensijos. Be to, kadangi gaunu pajamas ne kiekvieną mėnesį, neturiu teisės pretenduoti į jokius biuletenius. Tai va. Kas nors man paaiškinkit, už ką aš moku mokesčius, jei socialinių garantijų negaunu. Toks jausmas, kad valstybė kaip kokia reketininkų gauja plešia už stogą, tiesiog už galimybę turėti neužblokuotas sąskaitas. Šiuo metu domiuosi galimybe emigruoti. Nežinau, gal mokėsiu mokesčius kur nors kitur, kokioje nors šalyje, kuriai mano gyvenimo ir darbo būdas bus priimtinas ir kuri man galės pasiūlyti mainais kažkokį nors elementarų saugumą. Tik nereikia bla bla apie tėvynės meilę. Gavusi didesnį honorarą iki 10 proc. pervedu kokiai nors vietinei nepelno siekiančiai organizacijai, rengiuosi lietuvių dizainerių drabužiais, šiukšles rūšiuoju, balsuoti einu. Esu patriotė, bet kvailele būti ir leistis išnaudojama nebenoriu.
Danutė, tapytoja
Pernai metais surengiau personalinę parodą, gavau daug gėlių. Pamačiau drauges iš jaunystės laikų, pasiguodėm, pasiplepėjom. Galvoju, kaip gražiai viskas vyko, ir kol dar tas gražumas nepasibaigė norėčiau, kad taip viskas ir baigtųsi.
Vasarą dar nieko, bet žiemą gyvenimas tampa net ne gyvenimu, o kažkokia baisia primityvia egzistencija.
Po parodos pardaviau beveik visus paveikslus, buvau be galo laiminga, bet kai galerija pervedė pinigus, tai po mokesčių tiek teliko, kad net visos skolos už butą nepadengiau. Išgyvenu šiaip taip prižiūrėdama vaikučius, bet kai nueinu dailės parduotuvę, ir pamatau tuos visus dažus, tas tūteles lyg stebuklus sudėtas, tiek atspalvių. Bet tik širdį suspaudžia, neišgaliu jų nusipirkt, tik tris keturias spalvas. Tai ir tapau viską tomis spalvomis.
Vilius, dailininkas ir dizaineris
O taip, kitose Europos šalyse autoriai irgi moka didelius mokesčius, bet jie turi neapmokestinamą minimumą, kuris tiems, kurie nelabai prisitaiko prie masinio skonio leidžia išgyventi iš savo darbo neskurstant. Lietuvoje kūrybininkams nepalankūs mokesčių įstatymai verčia tapti pažeidėjais. Kartais dilema yra elementari – išgyveni normaliai, bet imi grynais, arba susimoki mokesčius ir neturi už ką pavalgyti. Anksčiau dirbdavau pagal licencines, dabar klientai sako viskas. Pasiimk individualią veiklą, arba ieškosim kito dizainerio.
Tai pasidomėjau, kas per daiktas ta veikla individuali, atsiprašant. Žodžiu, tampi sau buhalteriu arba samdaisi, nes nėra taip lengva susigaudyt, nebeužtenka, kad turėjai pats darbo priemonėm pasirūpint (man reikalingas kompas su specialiu monitoriumi kainuoja minimum apie 3000 eurų, plius dar programinė įranga, atsinaujint kompiuterį tenka kas 3-4 metus), o mokesčiai taip sunervino, kad norisi staugt. Įsivaizduokit, jei aš būčiau plytų klojėjas, tinkuotojas ar koks gyvūnų kailių lupikas, pajamų mokestis 5 proc., bet jei esi vadinamosios laisvosios profesijos atstovas moki 15.
Galvojau, kad čia prostitutės, taip vadinasi, laisvosios profesijos, bet pasirodo, ne. Taip mūsų valstybė kreipiasi į žmones, kurie dirba ne rankom, o smegenimis, kurie daug metų investavo į savo profesiją, advokatams, psichologams,architektams, ir dizaineriams.
Ir ką jie tuo nori pasakyt? Oi, vaikučiai, nesimokykit, nesistenkit įgyt profesijos, nes tik mokesčių reiks daugiau mokėt. Bet pagalvojau, nebūsiu aš šeštas ir pasiėmiau dailininko individualią veiklą. Ha ha, pasirodo, dailininkai nepriskirti prie dirbančiujų galva. Matyt, tas kas kūrė šį skirstymą dailininkus įsivaizdavo kaip kažkokius silpnapročius, palinkusius virš popieriaus lapelių su nutysusiomis seilėmis ir su flomasteriais kažką terliojančių. Na, ir ačiū dievui, bent truputį pavyko mokesčius susimažint.
Dar pasidomėjęs sužinojau, kad tai problema ne tik kūrybininkų, bei tų laisvųjų profesijų, bet visų, kurie nori gyventi patys sau sukurdami darbo vietą, visiems smulkaus verslo atstovams. Pavyzdžiui, Jungtinėje karalystėje visiems selfemployd (save įdarbinantiems) galioja 11 000 svarų neapmokestinamas minimumas per metus, kuris leidžia žmonėms imtis stotis ant kojų, išgyventi ir tik tada pradėti mokėti mokesčius. O Lietuvoj žinot, koks minimumas? Lygiai nulinis. Gal aš durnas, bet man šokas tai suvokus. Ir nežinau, ar dar yra Europoj valstybė, kuri neduotų bent kažkokio minimumo užsidirbti.
Rapolas, dailininkas
Kai sumoki pusę uždirbtų pinigų valstybei ir sužinai, kad už tai net pensijos normalios negausi kyla toks klausimėlis: kodėl? Ir tuomet teisuolių minia pragysta: nes tai tėvynė. Mums, va, tėvynė, o Stambiam verslui tiesiog rinka. Tik biznis, nieko asmeniška. Stambiam verslui mokesčių aferos ir nuslėpti milijonai – normalu, o dailininkui užtenka tris dienas uždelsti ir dėl 34.20 Eur jau skambina iš Sodros.
Juta, meno vadybos magistrantė
Yra menininkų, tiksliau vadinančių save menininkais, kurie, užuot kūrę, tik suka galva, kaip užsikalti grynųjų. Jie neieško naujų idėjų, o stengiasi įtikti bendram skoniui, kartoja tai, ką minia ir taip seniai žino. Tas šlamštas, kurį jie pristato kaip savo kūrybą, nesukelia noro mąstyti, nesukelia jokio iššūkio ir už tą saugią galimybę nesukti sau galvos yra mokami pinigai. Todėl tokie šlamšto gamintojai puikiai veikia laisvojoje rinkoje.
Tačiau tikroji kultūros kūrėjo misija yra naujų idėjų ir naujų prasmių paieška, formulavimas ir pateikimas visuomenei. Kultūros kūrėjai atranda vis naujas prasmes ir atsako ne į klausimą kaip? (Kaip yra verslo sritis), bet kodėl. Tačiau naujų prasmių ieškojimai visai nerūpi pirkėjų miniai, kuri manosi seniai žinanti atsakymus. Todėl šiame etape esantis kūrėjas neturi jokios prekės, kuri sudomintų rinką. Valstybės pareiga yra sukurti tokią sistemą, kad naujų prasmių paieškoje atsiradęs kūrėjas nemirtų badu, nebūtų priverstas nutraukti šių paieškų ir už duonos kąsnį priverstas gaminti kičą, tai reiškia, kartoti tai, ką visi ir taip žino, bet už ką mielai moka pinigus.
Kodėl reikalingi tie naujų prasmių ieškotojai ir kodėl kičas blogai, jei jis visiems taip patinka?
Tai paradoksas. Kičas yra pigus, net jei už jį sumokami dideli pinigai. Meno kūriniai tampa vertybe tuomet, kai praplečia juos suvokiančių žmonių sąmonės ribas, juos sujaudina ir leidžia suvokti naujus dalykus. Jie nebutinai turi patikti, net atvirkščiai, gali erzinti, sukelti pyktį, pasipriešinimą. Bet juos sunku pamiršti.
Įsivaizduokime, kas nutiktų, jei po truputį, po vieną, po kitą nuo žemės paviršiaus imtų nykti visi meno Kūriniai – knygos, filmai, spektakliai, muzika, paveikslai.
Žmonių empatija sumažėtų, jiems taptų sunkiau suprasti vieniems kitus, daugybė pokalbių akimirksniu nutiltų. Drabužiai, maistas, gėrimai prarastų turėtą formą, spalvas ir skonius. Architektūra prarasdama kūrybinį pradą nustotų egzistuoti, nebeliktų miestų. Pasaulis taptų prėskas, o kaip pasikeistų žmonės, netekę pasakojimų, estetikos ir etikos! Be meno ir vaizduotės civilizacija nustotų egzistavusi.
Jonė, reklamos agentūros meno vadovė
Keletą metų dirbau dizainere spaudos leidinių įmonėje, kol vieną dieną vadovas pasikvietė ir pasakė, kad jiems per brangu mane laikyti ir turiu parašyti pareiškimą, kad atleistų. Net kojos nutirpo, buvau ką tik pasiėmusi būsto paskolą. Jis tada man paaiškino, kad darbą aš ir toliau turėsiu, atlyginimas bus koks buvęs, niekas nepasikeis, tik turėsiu išsiimti … individualią veiklą.
Sutikau, kas beliko. Įmonė man mokėjo tuos pačius pinigus, tik nuo jų mokesčius turėjau susimokėti pati. Tokiu būdu pajamos sumažėjo. Ėmiau ieškotis papildomų darbelių, kuriuos dirbau savaitgaliais. Po kiek laiko sugedo darbinis kompiuteris. Vadovas pasakė, kad aš nesu darbuotoja, ir taip turiu džiaugtis, kad tiek laiko turėjau darbo vietą ir priemones, bet dabar jei noriu toliau dirbti turiu pati nusipirkti kompiuterį. Kadangi mokėjau didelę paskolą už butą, neturėjau nei trečdalio reikalingos sumos. Lizingo, suprantama, man niekas nedavė.
Viršininkas pasiūlė sudaryti sutartį ir nupirko man kompiuterį, o aš kiekvieną mėnesį gavus atlyginimą jam mokėjau už kompiuterį dalį sumos. Tokiu būdu pajamos sumažėjo dar labiau, ir aš tapau lyg ir kažkokia įmonės įkaitė. Man primesdavo papildomų darbų maketavau vizitines, kūriau internetinius puslapius, kalendorius.
Kitas dizaineris, kuris tebedirbo pagal darbo sutartį, šeštą valandą išeidavo namo, jam neleisdavo pasilikt, net jei norėdavo, kad nereikėtų mokėti viršvalandžių, o aš sėdėdavau iki vėlyvos nakties. Kai atėjo laikas metų gale mokėt mokesčius, tokios sumos neturėjau. Kompiuterio, už kurį mokėjau dalimis, negalėjau deklaruot kaip išlaidų, todėl mokestinė suma, man atrodė milžiniška. Parašiau prašymą Sodrai leisti išsimokėti dalimis.
Tuo metu mano gyvenimas buvo kažkoks pragaras, tik dirbau ir mokėjau mokesčius, pinigų amžinai neturėdavau, niekur neidavau, neturėjau jokio asmeninio gyvenimo, tik darbas ir namai, pamiegi, ir vėl leki. Beieškodama išeities vis užpildydavau vieną kitą darbo aplikaciją.
Vieną dieną darbą gavau. Tuo metu buvau tokioj blogoj psichologinėj būsenoj, arti kažkokios ribos, kai nebegalėjau racionaliai mąstyt. Atrodė, kad sapnuoju arba jau esu mirusi. Atsistojau ir išėjau, palikusi stalčius su savo daiktais ir šuns vilnos pagalvėlę, kuri turėjo gelbėt nuo nugaros skausmų. Ir tą prakeiktą kompiuterį, už kurį jau buvau sumokėjusi nemažą sumą pinigų su nebaigtais darbais.
Daugiau ten negrįžau. Tikriausiai tai buvo vienintelis malonumas ir laisvė, kurią suteikė laisvai samdomos statusas ir kuria galėjau tuo metu pasinaudoti. Laisvai samdoma laisvai atsistoja nuo kėdės ir išeina nežinoma kryptimi…
Šiandien esu tas žmogus, kuris suburia komandas kūrybiniams projektams įgyvendinti ir užsako darbus pas specialistus. Kai klientai išpučia akis, nesuprasdami, kodėl laisvai samdomo specialisto paslaugos kainuoja daugiau, man tebekyla pyktis, vos tramdau emocijas jiems aiškindama, kad tie specialistai patys moka mokesčius, perka brangias darbo priemones, jiems niekas nemoka už viršvalandžius, jie neturi atostogų su atostoginiais, kai suserga, jiems neapmoka biuletenio, o kai gimsta kūdikis jie negauna išmokų. Kodėl mes juos samdome ir mokame daugiau? Nes tokie specialistai patys geriausi. Atleiskit, etatiniai kūrybininkai, bet jūs užmiegat savo saugiam ir be iššūkių pasaulyje, o freelanceriai priversti nuolat tobulėti.
