Kaip rašo Elledecor.com, tiek šunys, tiek katės turi daug bendro – jie mieli, švelnūs, yra puikūs draugai, tačiau remiantis 2016-aisiais neuromokslininko Dr. Paulo Zako atliktu tyrimu, kai kalba pasisuka apie meilę, galime pastebėti tam tikrų skirtumų.
P.Zakas studijavo 10 kačių ir 10 šunų elgesį ir paaiškėjo, jog šunys savo šeimininkus myli net penkis kartus labiau nei katės. Mokslininkas paėmė gyvūnų kraujo mėginius prieš ir po žaidimų su jų šeimininkais tam, kad ištirtų meilės hormono oksitocino kiekį.
„Tai medžiaga, kurią mūsų smegenys išskiria, kai mes rodome rūpestį ir dėmesį kitiems“, – teigia specialistas. Taigi, tyrimo metu paaiškėjo, jog šunys išskiria 52,7 proc. oksitocino, o katės – vos 12 proc.
Palyginkite – žmogus išskiria 15–20 proc. oksitocino, kai maloniai bendrauja su nepažįstamaisiais, 25–50 proc., kai bendrauja su tais, kuriuos pažįsta, o 50 proc. ir daugiau oksitocino išreiškia mūsų meilę vaikui ar sutuoktiniui.
Beje, 50 proc. tiriamų kačių išvis neišskyrė oksitocino, tačiau tam yra svari priežastis – katės nėra tokios socialios kaip šunys, jos prisirišusios prie savo gyvenamosios vietos, todėl tyrimo metu galėjo jausti stresą, nes vieta katėms buvo nepažįstama. Mokslininkas mano, kad jeigu tyrimas būtų atliktas kačių namuose, rezultatai galėjo būti kitokie.
Dar viena nuomonė: katės su savo šeimininkais elgiasi kaip su kitomis katėmis
Johnas Bradshaw, vienas žinomiausių kačių elgsenos tyrėjų iš Bristolio universiteto (Jungtinė Karalystė), keletą metų tyrinėjęs namuose gyvenančias kates, padarė išvadą, kad pastarosios žmonių taip nesupranta, kaip tą daro šunys. Mokslininkas iki paskelbdamas šią išvadą, ne vienerius metus tyrinėjo šunų elgseną ir padarė išvadą, kad šunys žmones suvokia kaip kitokius negu jie, todėl jų elgesys su žmogumi yra visiškai kitoks nei su kitais šunimis.
„Tai, kaip šuo žaidžia su žmogumi, visiškai skiriasi nuo to, kaip jis tai daro su kitu šunimi. Tuo tarpu katės su žmonėmis elgiasi panašiai kaip su kitomis katėmis, galvodamos, kad mes gremėzdiškos jų giminaitės“, – teigia Johnas Bradshaw pridurdamas, kad katės į žmones nesitrintų, jei manytų, kad esame menkesni už jas.
Kitas mokslininkas iš Jungtinės Karalystės Linkolno universiteto prof. Danielis Millsas su kolegomis patvirtino hipotezę, kad katės nemyli savo šeimininkų, bent jau taip, kaip tą daro šunys.
Su šunimis ir katėmis buvo atliktas eksperimentas, pavadintas „keista situacija“. Eksperimento metu šuo arba katė buvo palikti vieni kambaryje ir buvo stebima, ar augintinis pasiges savo šeimininko ir kaip į jį reaguos šiam grįžus į kambarį.
Prof. Danielis Millsas pastebėjo, kad šunys savo šeimininkų pasigenda gana greitai, o pastariesiems grįžus demonstruoja džiaugsmą ir daugiau su jais bendrauja. Tokio elgesio jie nedemonstruoja, kai į kambarį įžengia nepažįstamasis.
„Katės, kitaip nei šunys, buvo gana pasyvios tiek šeimininkui išeinant iš kambario, tiek jam grįžus, tad galima daryti išvadą, kad jos nejaučia tokio emocinio ryšio su žmogumi, kokį žmogus jaučia su jomis“, – teigia prof. Danielis Millsas.
Žinoma, tai tik mokslininkų nuomonė, kurią suskubtų paneigti kačių ir šunų savininkai. Juk kai prisiglaudžia švelnus murkiantis padarėlis, patikėti jo nemeile tiesiog neįmanoma.
